Kristaus kuno ir kraujo liturgine esme

Paklausė Tema: Religija
Per Kristaus kuno ir kraujo iskilmes (Devintines), girdejau liturgineje kunigo maldoje, kaip jis skaite is Misiolo mazdaug tokius zodzius: ...."Kristaus kuna, kuris teikia gyvybe" .... bei... "Kristaus krauja, kuris skaistina". Ar tai yra siu Eucharistijos 2 sudedamu ir neatskiriamuju daliu toks sakramentinis poveikis, esant tinkamam Sv. Sakramento garbinimui ir priemimui? Kad Kristaus kunas teikia gyvybe daznai teko skaityti baznytiniuose dokumentuose, o Kristaus kraujas .. kaip? Ar cia tiesiog ikvepimo maldos zodziai, kuriu semantika konkreti niekada nebuna, nes tai dvasine sakramentine duotybe, kuri veikia kaip visuma - t.y. i gera.?

Norėdamas atsakyti į šį klausimą turi prisijungti arba užsiregistruoti.

Atsakymų: 1

Atsakė

Sveiki,

Priimdami Šv. Komuniją priimame patį Kristų,  Tad Kristus teikia gyvybę ir skaistina:)

Katekizmas plačiau:

1374  Kristaus buvimas eucharistiniais pavidalais yra išimtinis reiškinys. Jis iškelia Eucharistiją virš visų sakramentų ir padaro ją „dvasinio gyvenimo tobulybe ir tikslu, į kurį krypsta visi sakramentai“203. Švenčiausiame Eucharistijos sakramente „tikrai, realiai ir substancialiai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnas ir kraujas išvien su Jo siela ir dievyste ir todėl visas Kristus“204. „Šitas buvimas vadinamas «realus» ne išimtine prasme, lyg kad kiti buvimai nebūtų 'realūs', bet iškiliausia prasme, kadangi tai substancialus buvimas, ir Kristus – Dievas ir žmogus – čia yra visas ir nedalomas.“205

1375  Kristus tampa esantis šiame sakramente, pakeitus duoną ir vyną į Kristaus kūną ir kraują. Bažnyčios tėvai nedvejodami tvirtino, kad Bažnyčia tiki Kristaus žodžių ir Šventosios Dvasios veikimo veiksmingumu vykdant šį perkeitimą. Šv. Jonas Auksaburnis paaiškina:

Ne žmogus padaro, kad paaukotos dovanos tampa Kristaus kūnu ir krauju, bet pats Kristus, kuris buvo už mus nukryžiuotas. Kristui atstovaujantis kunigas ištaria tuos žodžius, tačiau jų veiksmingumas ir malonė yra iš Dievo. „Tai yra mano Kūnas“, sako Jis. Tie žodžiai perkeičia paaukotas dovanas.206

O šv. Ambraziejus apie tą perkeitimą sako:

Pripažinkime, kad čia nebe tai, ką yra suformavusi gamta, o tai, ką pašventino palaiminimas, ir kad palaiminimo jėga yra galingesnė už gamtos, nes perkeičia net pačią gamtą [...]207. Argi Kristaus žodis, kuris iš nieko galėjo padaryti tai, ko nebuvo, negalėtų jau esančių dalykų paversti tuo, kuo jie dar nėra buvę? Juk sukurti naujus dalykus nėra lengviau, negu pakeisti jų prigimtį.208

1376  Tridento Susirinkimas taip apibendrina katalikų tikėjimą: „Kadangi mūsų Atpirkėjas Kristus pasakė, jog tai, ką Jis aukojo duonos pavidalu, tikrai yra Jo Kūnas, tai Bažnyčia visada buvo įsitikinusi, ir Susirinkimas iš naujo tai pareiškia, kad konsekruojant duoną ir vyną įvyksta visos duonos substancijos prekeitimas į mūsų Viešpaties Kristaus kūno substanciją ir visos vyno substancijos – į Jo kraujo substanciją. Tą perkeitimą Katalikų Bažnyčia teisingai ir tiksliai pavadino transsubstanciacija [esmėkaita].“209

1377  Kristaus eucharistinis buvimas prasideda konsekravimo momentu ir trunka tiek laiko, kiek išlieka eucharistiniai pavidalai. Kristus visas yra kiekvienu pavidalu ir visas kiekvienoje jų dalyje, tad duonos laužymas Kristaus nedalija.210

1380  Didžiai prasminga, kad Kristus panoro pasilikti Bažnyčioje tokiu išimtiniu būdu. Kadangi turėjo atsiskirti nuo savųjų kaip regimas asmuo, Jis panoro pasilikti su mumis sakramentiniu būdu; kadangi turėjo pasiaukoti ant kryžiaus dėl mūsų išganymo, panoro mums palikti atminimą tos meilės, kuria mus pamilo „iki galo“ (Jn 13, 1), iki savo gyvybės aukos. Savo eucharistiniu buvimu Kristus slėpiningu būdu lieka tarp mūsų kaip Tas, kuris mus pamilo ir paaukojo save už mus;212 Jis pasilieka ženklais, kurie išreiškia ir perteikia tą meilę:

Bažnyčiai ir pasauliui labai reikalingas Eucharistijos kultas. Jėzus mūsų laukia šiame meilės sakramente. Negailėkime laiko su Juo susitikti adoruodami, su giliu tikėjimu kontempliuodami, pasirengę atsilyginti už sunkias pasaulio kaltes bei nuodėmes. Tegu niekada nesibaigia mūsų adoracija!213

1381  „Tikro Kristaus kūno ir tikro Jo kraujo buvimą šiame sakramente 'galima patirti ne juslėmis, bet vien tikėjimu, kuris remiasi Dievo autoritetu', sako šv. Tomas. Dėl to komentuodamas Luko 22, 19 tekstą: 'Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas', šv. Kirilas sako: 'Neabejok, ar tai tikra, bet verčiau tikėdamas priimk Išganytojo žodžius, nes Jis, būdamas Tiesa, nemeluoja'“214:

Tau lenkiuos, o Dieve, mums neregimas,
Ostijos paveiksle tikrai esamas.
Tau aš savo širdį duodu visiškai,
nes gali ją tenkint, Dieve, Tu tiktai.
Nei akis, nei skonis, nei lytėjimas –
liudyt čia tegali vien tikėjimas.
Tavo žodžiu, Dieve, aš tikiu tvirtai,
nes tiesos tikresnės nerasiu tikrai.215
Užduoti Klausimą

Temos

Temos


...