Kartą buvo taip, vos neiškrito nuo lūpų. Pasijaučiau kaip gavusi pliauska per veidą, labai nuliūdau, pagalvojau, kad kažką ne taip darau, jei Dievas šitaip manęs nenori. Bet ar tos mintys ne nuo piktosios dvasios? Gal Dievas man suteikė kažkokią malonę, gal norėjo, kad suprasčiau, kas yra būti pažemintai? Nelabai susigaudau.