man rodos, kad į šitą klausimą lengviausia atsakinėti patikslinant ksąvoką "esu tikintis"
toks pasakymas yra labai platus: nuo "pripažįstu, kad egzistuoja kažkas ką žmonės linkę vadinti Dievu" iki "kasdien prašau Dievo, kad apreikštų man savo Valią per Jėzų Kristų bei Bibliją, veikiant Šventajai Dvasiai". nuo vieno iki kito teiginio atstumas milžiniškas :) lygiai taip skiriasi ir elgesys tų kurie "tiki" vienaip arba kitaip.
kažkuriame tikėjimo etape žmogus tiesiog prieina ribą, kada pamato, jog kai kurie jo mėgstami dalykai nesiderina ar netgi kertasi su jo tikėjimu. po kažkiek laiko tas žmogus kartais prieina etapą, kuriame ryžtasi kažko atsisakyti dėl Viešpaties. galiausiai būna etapas kai jis tai ir padaro :)
um... ar galima sakyti, kad jis anksčiau buvo netkintis? nemanau :) tiesiog jo tikėjimas vis labiau augo.
ne taip seniai susidūriau su vienu žmogumi kuris tikrai save laiko tikinčiu, tačiau deklaravo eisiantis į M. Mansono koncertą. Vienas su kitu čia visiškai nesikerta - tiesiog reikėtų įsivardinti, kad to asmens tikėjimas tėra pradinėje stadijoje, kai pasitenkinama tam tikra "šizofreniška" situacija - tikėjimas man sako vienaip, aš elgiuosi kitaip ir jokių problemų dėl to nematau :)
šis Dievo radikalumas yra ne kartą užčiuoptas ir Biblijos autorių... pvz. Senajame Testamente tai išreiškiama be galo taikliu ir patraukliu posakiu: "pavydus Dievas". tai anaiptol nereiškia, kad Dievas turi tokias pat emocijas ar net ir yrdas kaip žmogus, tačiau nusako ilgą tikinčiųjų patirtį, kad besiartinant prie Dievo visa tai kas Dievui prieštarauja tiesiog... atkrenta :) arba, žinoma, atkrenta pats tikintysis :)))
taigi...
čia nėra nei draudžiama, nei nuodėmė. kriterijus šiuo atveju yra Jūsų paties tikėjimas, kaip santykio su Dievu išraiška.
pvz. mes puikiai suvoktume, kad jei susituokęs vyras kas vakarą eina su draugais palėbauti į striptizo barą, tai su jo santuoka kažkas nevisai tvarkoj, ir kad ten dar yra kur augti... lygiai taip krikščionis besiklausantis muzikos kurioje išsakomos mintys kurios kertasi su tuo ką Dievas yra apreiškęs kaip savo Valią arba mūsų pašaukimą - na, galima sakyti, kad toks krikščionis tikrai gali džiaugtis, kad dar nėra šventasis ir turi galimybę bendradarbiaudamas su Šventąja Dvasia augti savo tikėjime :)
čia, matyt, tiesiog ateina laikas, kai įjungi dėmesingumą ir pradedi atidžiau klausytis tekstų. nuo čia iki klausimo: "ar aš tikrai pritariu tam?" jau netoli.
kita vertus vėl -
anaiptol ne visa muzika prieštarauja mūsų tikėjimui. daug dalykų yra tiesiog "paribyje". tam tikroj pilkoj zonoj, kur negalime sakyti: "tai - krikščioniška muzika", tačiau lygiai taip negalime teigti ir: "tai - antikrikščioniška".
tai yra tiesiog augimo dalykas, matyt.
buvo laikas, kai aš intensyviai klausiausi Queen'ų. ir kai juokdavaus iš žmonių sakančių, kad krikščioniui tai nelabai deranti muzika. atėjo gi laikas, kai nustojau jų klausytis. ir ne paskutinė priežastis buvo jų buvimas "paribyje".
kita vertus - yra atlikėjai, kurie prieštarauja krikščionybei, tačiau daro tą brandžiai. yra toks italų rap'eris Jovanotti - jis nepritaria visai eilei nuostatų, kurios krikščionybei, sakytume, yra kertinės. tačiau aš jo mielai klausausi, nes jo muzika yra labiau dialoguojanti, nei teigianti ar primetanti kažkokią nuomonę.
aišku, galiausiai reikia kalbėti apie patį muzikos poveikį žmogui, kuris ne visuomet leidžiasi lengvai užčiuopiamas... faktas tas, kad klausoma muzika mus vienaip ar kitaip keičia. o kartu šitam keitime visuomet yra kryptis. neveltui gi, vos atsiranda kažkokia nauja srovė (sakykim - ska, gotai ir pan.), ji iš karto apibrėžia savo išvaizdą (rūbus), ir muziką. taip yra todėl, kad muzika padeda perduoti mąstyseną, idėjas, ji daro įtaką ir keičia klausytojus.
tai čia vėl -
kai perku batus, tai atidžiai juos matuojuosi, nes žinau, kad jei jie bent šiek tiek trina, - bus bėdos. su muzika panašiai, tik kur kas subtiliau - juk jei muzika mus keičia, tai ji gali mus keisti ir į blogą (tikėjimo atžvilgiu) pusę, tačiau mes jau būsime pakeisti ir mums tai nebeatrodys blogai :)))
todėl ir yra siūloma, kaip rašant testamentą, - daryti sprendimus kol dar esi "sveiko proto" :) labiau žiūrėti į "teisinga/neteisinga", negu "patinka/nepatinka". pvz. - man tiesiog žiauriai patinka Бандэрос gabalo Коламбия Пикчерз muzika. tačiau aš to šmoto nesiklausau :) nes jis "transliuoja" visai prišingą mano tikėjimui žinią.
kažkada aš būčiau nusijuokęs į veidą kiekvienam kuris būtų bandęs man ką nors paaiškinti apie šios dainos "nesuderinamumą" su krikščionišku tikėjimu. dabar gi, matau, kad ji man tiesiog nebūtina, nors ir yra patraukli savo ritmu, savo ironiška aliuzija į kino kompaniją, puikiai pamėgdžiojamu gerai žinomo mano vaikystės laikų pirmųjų piratinių filmų vertėjo balsu ir t.t.
kaip ten sakė apaštalas Paulius -
viskas galima.
bet ne viskas ugdo!
:)
