Question

Senajame testamente skaitome, kad žydai išpirkdavo savo kaltes ir maldydavo Dievo pyktį aukodami gyvulius. Norėčiau paprašyti paaiškinti, kaip galima tapti nekaltam atimant kitam gyvybę? Kokia čia prasmė ir kodėl Dievas šito reikalavo?

Dabar kai kalbame vainikėlį, sakome: aukoju tau mūsų Viešpaties kūną ir kraują, sielą ir dievystę permaldauti už mūsų nuodėmes. Kodėl vėl aukojame kažką kitą, o ne save? ar Dievas turi būti permaldaujamas svetima kančia? Jėzus kartojo: atsiverskite, perplėškit savo širdis, o mes norime patys nesikeisdami "išvažiuoti" ant Jėzaus aukos. Kaip čia reiktų suprasti?


Elvyra
dėkoju

Answer 1

Pirmiausia - visos aukos yra simbolinės, jos yra tik atsiteisimo ženklas, o atleidimas yra dovana. Jei auka pilnai atsiteistų už nuodėmę, tai atleidimas būtų pareiga. Gyvulių ir paukščių (buvo ir duonos, grūdų, aliejaus, vyno)  aukų vertė yra ne gyvūno gyvybė, bet šeimininko nuosavybės atsisakymas: paaukoti atimant iš savęs, kaip dovanos simbolį, išreiškiant dosnumą bei lojalumą, kad Dievas būtų artimas, parodytų meilę ir atleistų nuodėmes. Pranašai skelbė, kad aukojamas dalykas yra tik ženklas, kuris gali tapti melagingu ženklu, jei žmonės nepakeičia savo širdies, savo nuostatų.

Kristus savo sekėjus įsūnijo Dievui ir įkūnijo savyje. Bažnyčia su tikinčiaisiais, jos nariais, yra slėpiningojo Kristaus kūno, kuris ir yra Bažnyčia, nariai. Kristaus auka tampa mūsų ir atvirkščiai. Todėl Bažnyčioje galima sakyti, kad aukojame Kristaus kančią ir gyvybę, nors jei besimeldžiantysis neturi nuostatos su Kristumi aukotis pats, tokia malda tampa melaginga.