Ar mirusiojo sielai rūpi jo artimųjų gyvenimas... Kodel niekas neatsako.....?

Paklausė anonimas Liepos 25, 2012 Tema: Mirtis
Garbė Jėzui Kristui...
Prieš du mėnesius palaidojau savo sutuoktinį. Žuvo eismo įvykyje... Mane nuolat slegia mintys apie tai, ar jo siela mus mato? Ar ji yra kartu su mumis? Ar jai rūpi, kaip mums sekasi? Ar jai skauda, kai man sunku, kai aš naktimis verkiu?
Man visi sako "paleisk jį"... "nebegalvok apie jį"... "nieko nebepakeisi, todėl gyvenk ateitimi"...
Bet aš vis mąstau, ar jo sielai nebus skaudu matyti, kad mes ir be jo tvarkomės pakankamai gerai? Tarytum jis visai mums ir nereikalingas... Tarytum man jo visai netrūksta, tarytum aš jo nesiilgėčiau...
Kai aš negalvoju apie jį, jaučiuosi tarytum jį išduodanti... Kai galvoju apie jį - skaudinu save... Kaip man elgtis...? Kuria kryptimi bent jau stengtis mąstyti...?
Žinau - ateis ir mano valanda... Ir aš paliksiu šį pasaulį. Jeigu mes abu būsime apsaugoti nuo pragaro liepsnų, ar mes susitiksim po mirties? Ar mes rūpėsime vienas kitam po mirties, jeigu rūpėjome iki jos? Ar galėsime būti kartu...

Atsakymų: 1

Atsakė kun. Vytautas Sausio 14, 2013
Maldose už mirusiuosius yra pasakyta: "ten (danguje) mums nuo akių nušluostysi kiekvieną ašarą". Taigi Danguje nelieka vietos liūdesiui ir gėlai. Danguje nelieka ir laiko savokos. Danguje nelieka ir vietos savokos. Tai yra būsena, kuri tęsiasi amžinai. Todėl turėkite viltį, kad vyras yra šiam džiaugsme. Turėkite viltį, kad jis net užtaria jus savo malda.

Kiek suprantu, gyvenote santuokos sakramente. Leiskite priminti, kad jau santuokos dieną prisiekėte "kol mirtis mus išskirs". Sutuoktiniai nežino, kaip ir kada mirs, kuris pirmiau. Jie gyvena stengdamiesi būti Dievo paveikslu ir panašumu per meilės ir ištikimybės žymę. Jie abu suvokia, kad eina į kūno mirtį, bet stengiasi tarnauti, tarnauti iki mirtis išskirs.

Viskas yra gerai, jei mirus sutuoktiniui sugebate tvarkytis ir toliau. Būkite dėkinga Dievui, kad duoda išminties ir jėgų atlikti visa, ką turite padaryti ir dėl savęs, ir dėl savo vaikų.

Jūs neprivalote pamišti savo sutuoktinio. Tai yra neįmanoma. Bet ir negalite gyventi vien prisiminimais, kurie atneštų tik nusivylimą, "kokia dabar aš nelaiminga ir liksiu tokia iki savo mirties".  Tų, kuriuos mylime niekas negali ištrinti iš mūsų atminties.

Išminties knygoje parašyta, kad Dievas mirties nesukūrė, jis visa sukūrė vien tam, kad gyventų. Taigi mirštame šiam pasauliui, bet Dievui mes esam visada gyvi. Turėkite kantrybės ir vilties apkabinti savo vyrą amžinybėje. Dėkojimu Dievui už jį gydykite netekties skausmą. Pamažu leiskite Dievui Jūsų liūdesį paversti džiaugsmu. Mažiausiai sukite galvą, kas ir kuo jus gali apkaltinti. Mūsų kaltintojas (velnias) išmestas laukan. Taigi, kad jūsų vyras iš anapus kažkuo Jus kaltintų.... Dievo artume tai yra neįmanoma.

Teapkabina Prisikėlusiojo Ramybė.
Užduoti Klausimą

Temos


...