Question

(iskart atsiprasau uz nelietuviskas raides)

Stai, neseniai bernardinu tinklalapyje pasirode straipsnis apie elgesi su elgetomis, bet man sukele tik dar daugiau klausimu nei atsakymu. Buvo laikotarpis, kai nesupratau, kas cia per reiskinys, veliau duodavau pinigu kiekvienam, kuris paprasydavo. Dabar duodu tik tada, kai matau, kad zmogui tai nera gyvenimo budas, kad jis tai daro is tikro reikalo.

Kokia yra teisinga krikscionio laikysena? Man negaila pinigu, bet as matau, kad daznai mano litas ar du ne patarnaus tam zmogui, bet tik dar giliau ji nugramzdins gal i alkoholi, o gal i paprasciausia nesirupinima savimi. Maciau etatiniu elgetu, kurie dienos pabaigoj suskaiciuodavo ne viena simta litu.
Man negaila atiduoti, kad ir visus turimus pinigus, jei tik zinociau, kad tai pades zmogui keisti gyvenima i gera.

Yra tokiu, kurie drasiai sako: „duok ir neteisk - ne tavo reikalas, ar pragers, ar nusipirks duonos.“

Yra tokiu, kurie sako: „jei prisidedu prie kito nuodemes - tai ir mano nuodeme.“

Kuo vadovautis apsisprendziant? Ka skelbia oficialus Baznycios mokymas?

Answer 1

Sveikas Broliuk.

Tikiuosi kelias, kuriuo dabar eini Tave išmokys kaip reikia elgtis su elgetomis.

Taip, jeigu žinome kad mūsų duodami pinigai TIKRAI bus panaudoti alkoholiui ar eilinei nakrkotikų dozei, tuomet negalime duoti pinigų. Jei žmogus, alkanas tai reikia jam duoti valgyti, jei murzinas ir turite galimybę reikia jį išmaudyti, jei serga ir turite galimybę, pasirūpinkite jo sveikata. Lengviausia yra pasakyti: "aš už Tave pasimelsiu". Kartais iš tikrųjų galime tik tiek, kuomet mūsų pagalbos tikrai koks nors varguolis nenori priimti, dar gi iškeikia, tuomet belieka tik pasimelsti. Bet visada, jei galime padaryti kokį nors gailestingumo darbą kūnui ar sielai, tai ir darykime.