Dvasinio vadovavimo tarnyba yra sielovados forma, kai patarimo dovana perduodama iš anksto apgalvotais, individualizuotais ir įvairiais būdais. Pašaukti, apdovanoti bei patyrę asmenys tokią pagalbą teikia tiems, kurie trokšta daugiau suprasti bei būti pasirengę geriau atsiliepti į tai, ką sako Dievo Dvasia, vadovaujanti jiems per patirtis bei santykius, kurie, išsakyti maldoje, sudaro jų kasdienio gyvenimo įžvalgumą. Pamėginkime išskleisti šį apibrėžimą.
Patarimo dovana perduodama per tarpininką. Tai vyksta per abipusiškus mainus, abiem pusėms maldingai atsivėrus Šventosios Dvasios dovanai. Abi pusės yra patarimo dovanos gavėjos.
Pagalba yra iš anksto apgalvota. Tai nereiškia dvasinio vadovavimo apribojimo vien apgalvotais veiksmais ir bet kokio spontaniškumo galimybės panaikinimo. Vis dėlto šį santykį sąlygoja formalus, bet lankstus abipusiškas susitarimas, atsižvelgiantis į abiejų pusių išsakytus lūkesčius.
Pagalba yra specializuota. Nesvarbu, ar būtų vadovaujama grupei ar vienam asmeniui, laikotarpiu, kai vadovaujama, dėmesio centre visada yra ypatinga asmens tikėjimo kelionė.
Čia dar galima pridurti, kad žmonės, siūlantys dvasinį vadovavimą, privalo būti dėmesingi Šventosios Dvasios poveikiui jų pačių gyvenimui, kas ypač pasakytina apie įvykius, nutinkančius jų vadovavimo kitiems metu. Padėdamas kitiems įsiklausyti į Šventąją Dvasią, praturtėti gali ir pats vadovas. Daugelis vykdžiusiųjų šią tarnybą gali paliudyti malonę, gaunamą duodant.
Pagalba yra įvairi. Jei vadovas ir vadovaujamasis bendraudami laikosi tyrimo nuostatos, lieka dėmesingi Dvasiai, tinkama pagalbos forma bus nurodyta reikiamu momentu. Labai svarbūs dalykai teikiant pagalbą yra laiko parinkimas, užuojauta, ištikimybė ir laisvė atsakyti į netikėtas Šventosios Dvasios iniciatyvas.
Pagalbą teikia pašaukti, apdovanoti ir patyrę asmenys. Kaip tarnyba dvasinis vadovavimas suponuoja atsaką į malonės siūlymą ir naudojasi šiai tarnybai suteiktomis malonės dovanomis. Vis dėlto, kad dovanos būtų kuo vaisingesnės bei veiksmingesnės, reikalingas atitinkamas pasirengimas ir priežiūra.
Vadovaujamasis trokšta geriau suprasti ir tapti geriau pasirengęs atsiliepti į jam vadovaujančios Dievo Dvasios slėpinį. Dievas jau glūdi visuose žmogaus troškimuose, potraukiuose, jo priešinimosi reakcijose bei mokymesi, visoje jo neaiškumo bei dviprasmiškumo paženklintoje egzistencijoje. Vis dėlto, visi turime būti atidesni šioms gyvenimo patirtims, kad jos galėtų labiau atskleisti Dievo buvimą bei kvietimą atversti savo padalytąsias širdis. Šis dėmesingumas padeda kiekvienam jautriau atrinkti, kas yra tikrieji Šventosios Dvasios judesiai ir kas ne. Tai reikalauja maldos, kuri būtų dialogas tarp Dievo ir asmenų. Asmenys išsako savo patirtis maldoje ir tada atsižvelgia į tai, ką jiems atsakydamas sako arba daro Dievas. Savo ruožtu tasai, kuris meldžiasi, atsako į tai, ką jis arba ji mano ir jaučia dėl to, kas buvo arba nebuvo girdėta ar pamatyta. Dvasinis vadovavimas tada tampa pagalba, kurios ieškoma trokštant didesnio aiškumo, sąžiningumo, laisvės, gilesnio dialogo, taip pat įžvalgesnio dėmesingumo maldoje išsakytoms gyvenimo patirtims.
Vadovaujamasis trokšta būti geriau pasirengęs atsiliepti. Jeigu Dievo buvimo įsisąmoninimo akte implicitiškai glūdi nepaliaujami kvietimai atsiversti, turėtų būti tam tikros priemonės, įgalinančios įvertinti, kas padaryta arba nepadaryta remiantis šiuo geresniu įsisąmoninimu. Dvasinis vadovavimas galėtų būti viena iš tokių priemonių, padedančių “įgyvendinti” padarinius, kylančius iš asmens įžvalgų, įkvėpimo bei sprendimų.
Ir vadovas, ir vadovaujamasis turėtų gerbti Dievo buvimo slėpinį. Viena svarbiausių asmens santykio su Dievu ypatybių yra suvokimas, kad Dievo buvimas nepagaunamas ir priešinasi bet kokiam manipuliavimui. Dievo neįmanoma įsprausti į jokį įvaizdį ar sampratą. Dvasiniai vadovai turi galimybę griauti stabus bei iliuzijas, kad apgintų slėpinio karaliją.
Dvasios vadovavimo ieškoma per kasdienio gyvenimo įžvalgumą. Jei žmogaus patirtis ir santykiai pripažįstami kaip Dievo nepertraukiamo apreiškimo ir apvaizdaus rūpinimosi vietomis, autentiškas dvasinis vadovavimas turėtų telkti dėmesį į tai, kas įprasta, normalu (ir galbūt šiek tiek vengti to, kas neįprasta). Ironiška, kad daugelis epifanijų lieka nepastebėtos būtent dėl to, kad jos dažniausiai yra tokios įprastos, akivaizdžios, banalios.
Gyvenimo patirtys bei santykiai išsakomi maldoje. Dvasinio vadovavimo šerdis yra vadovo ir vadovaujamojo maldos gyvenimas. Labai svarbu tai, kas atsitinka, kai asmuo išsako žmogiškąsias patirtis bei santykius Dievui, pavyzdžiui, tokiais klausimais: “Kur šioje patirtyje Dievas yra arba kur jo nėra?”, “Ką Dievas daro ar sako per šį įvykį?” “Ko Dievas manęs ar mūsų prašo šiais santykiais?” Vadovavimo santykis taip pat yra privilegijuota vieta integruoti gyvenimą ir maldą, kai skatinama klausti: “Ar mano gyvenimas patvirtina mano maldas?” “Ar mano malda yra autentiškas iššūkis mano gyvenimui?”
plačiau
Dvasios tėvu gali būti dvasininkas, seselė vienuolė ar bet kuris maldingas žmogus gebantys išklausyti ir pažįstantis dvasinį gyvenimą.
