Norėčiau paklausti dėl Santuokos sakramento. Yra tokia situacija mano šeimoje tarp tėvų ir man labai būtų įdomu sužinoti, kokia Bažnyčios pozicija, nes ir pati gi kada ištekėsiu ir tiesiog norėčiau suprasti kai kuriuos dalykus. Mano tėvai labai seniai abu savo noru susituokė iš meilės, tai nebuvo jokia "nesąmoninga", priverstinė ir pan. santuoka. Tačiau jau daug metų viskas yra radikaliai pasikeitę. Tėvas nuolat išgėrinėja, turi pastovią meilužę, su mama - absoliučiai jokio ryšio, nei dvasinio, nei psichologinio, nei, kiek matau, seksualinio (miega atskiruose kambariuose). Su ja išvis nesikalba, nesipasakoja, yra atsitvėręs siena ir nuolat skaudina. Suprantu, kad meilė - tai darbas, bet kai dirbti nori tik vienas žmogus... Santuokos nebėra, mano mamai - tik skausmas, o tėvas nepalieka meilužės, bet kategoriškai pasakęs, kad su mama nesiskirs (jis gi galėtų tiesiog šiaip išeiti gyventi kitur ir palikti ją ramybėje). Ji norėtų atgaivinti santuoką, išsiaiškinti, gal jam kas toje santuokoje blogai, keistis ir pan., bet tėvas to absoliučiai nebenori, su ja išvis nesikalba ir sako "man viskas gerai"... Kaip tokiai situacijai elgtis reikėtų mano mamai - tyliai kentėti, skirtis, kreiptis į bažnyčios teismą? Juk tėvas visus santuokos įžadus jau seniai sulaužęs, tai ar ji begali galioti? Ar ji galėtų kreiptis į bažnyčios teismą ir nutraukti šią santuoką? O gal ji tiesiog gali išsiskirti, tačiau negali susirasti kito vyro? Ką daryti apskritai, kai abu žmonės susituokia iš meilės ir vienas sutuoktinis taip radikaliai pasikeičia?
