Garbė Jėzui Kristui,
Esu susimaišiusi su Išpažintimis. Ėjau gyvenimo Išpažinties 3 kartus pas skirtingus kunigus, nes po Išpažinties iš pradžių džiaugdavausi viskas gerai, bet po to pradėdavau save įtarinėti, kad nuslėpiau kažką, nors kai atlikinėjau Išpažintis atrodė viskas gerai. Tai taip ėjau išpažinties 3 kartus po 3 vanadas, pas 3 skirtingus kunigus. Man jau tokia kančia tai pasidarė, nes kiek beeičiau, pradžioje po Išpažinties pasijuntu gerai, bet po to atrandu kaip save kaltinti, kad blogai atlikau ir vėl atkakliai kovoju, einu Išpažinties. Bet jaučiu labai pervargau su ta kova ir emociškai. Galvoju, gal kaip nors galima abstraktinti tas nuodėmes, bet nežinau kaip, kad tada vėl kaltinsiu save, kad nuslėpiau. Tai jaučiuosi kaip kalėjime iš kurio negaliu išeiti, nes išėjimo nematau. Atsivertimas man buvo stiprus, kai paėmiau Naująjį Testamenta, visas 4 Evangelijas perskaičiau ir permasčiau visą gyvenimą. O su Išpažintimis nepajudu, didele kančią jaučiu, kad negaliu išsivaduoti. Perskaičiau dar visą informaciją apie Išpažintį iš Katekizmo, maldaknygių ir kitų knygų, egzorcistų puslapių ir įėjau į tokius skrupulus, kad sakau, nebeturiu išėjimo, nes šitiek begalės nuodėmių. Dabar dar kiekvienas mano veiksmas atrodo kaip nuodėmė, kai labiau pasigilinu, o gilinuos aš visada, nes toks mano mastymo būdas, žiūrėti į visumą ir į smulkius dalykus ir juos visus analizuoti. Ką daryti? Noriu išsivaduoti ir Komuniją priiminėti. Man kyla mintis, kad gal užtektų tada kunigui paminėti kokius konkrečius Dievo Įsakymus pažeidžiau, bet kiek žinau ir tai negalima, bet kitu atveju lendu į tokius skrupulus, kad nebegaliu noraliai gyventi. O noriu džiaugtis, nes Naująjam Testamente atradau Tiesą, kurios ieškojau visą savo gyvenimą, bet tas nuodėmių kalėjimas neleidžia pilnai džiaugtis. Prašau, patarike ką nors, kaip man atlikti gerą Išpažintį?
