Garbė Jėzui Kristui,
paauglystėje būdamas kvailas viešai prikalbėjau dalykų, kurių dabar labai gailiuosi. Pasisakiau prieš Katalikų Bažnyčią, kritikavau kunigus ir įsismarkavęs kalbėdamas apie Šventąjį Raštą esu piktai atsiliepęs apie jo autorius, turėdamas omenyje jį rašiusius žmones.
Kai vėl atradau Kristų tai per išpažintį minėjau šiuos dalykus, tačiau minėjau ne konkrečiai, o ir pats visų savo šlykštybių dar neprisiminiau ir nesuvokiau jų masto. Šiuo metu jau pastoviai lankausi Bažnyčioje ir dalyvauju sakramentuose ir tik neseniai susidūriau su savo paauglystę primenančiais dalykais, kurie priminė visus mano senuosius teiginius...
Dabar nuoširdžiai gailiuosi dėl savo nuodėmių ir bijau, ar tai negali būti palaikyta piktžodžiavimu prieš Šventąją Dvasią? Iš tiesų niekada neturėjau intencijos nieko pikto pasakyti prieš patį Dievą, o mano pasišlykštėtinas elgesys buvo nukreiptas prieš jo žemiškus tarnus, nesuvokiant, jog jie yra Dievo tarnai. Tačiau, kaip žinia, žmogus yra savęs pateisinimo meistras, todėl labai pergyvendamas ir stokodamas drąsos, kad pakalbėčiau apie šiuos dalykus su kunigu akis į akį, norėčiau paprašyti jūsų patarimo... Esu pasiryžęs atgailauti.