Išpažinties malonė yra nuodėmių atleidimas ir sutaikinimas su Dievu, Bažnyčia ir savimi pačiu.
Šią galią Jėzus perdavė apaštalams prisikėlęs iš numirusių. Evangelijoje pagal Joną skaitome:
"19 Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“
20 Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. 21 O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums!
Kaip mane siuntė Tėvas,
taip ir aš jus siunčiu“.
22 [i5]Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė:
„Imkite Šventąją Dvasią.
23 Kam atleisite nuodėmes,
tiems jos bus atleistos,
o kam sulaikysite, – sulaikytos“.
Krikštas savyje iki šios dienos turi sutaikinimo charakterį. Ir jei krikštijamas suaugęs žmogus, tai Krikštas atleidžia visas padarytas nuodėmes iki Krikšto dienos. Bet Bažnyčia pamatė, kad kriščionis ir po krikšto neprarado polinkio į blogį ir daro nuodėmes.
Bažnyčia savo malda, gyvenimu ir veikimu visada išlieka atleidimo ir sutaikinimo ženklas bei įrankis. Kristaus vardu atleisti nuodėmes gali tik išrišimo galią iš bažnytinės valdžios gavę kunigai.
Pirmosios išpažintys krikščionybės pradžioje būdavo pokalbiai su bendruomenės vadovu, vyskupu ar kunigu. Šie pokalbiai iki šių dienų yra slapti ir niekas negali žinoti, kas buvo išpažinta.