Turbut Gavenios laikotarpis įkvėpia daugiau gilintis į tikėjimo subtilybes. Bendraujant su mama vis paliečiame kokią ne visai mums iki galo aiškią tiesą. Tuomet iškyla noras į situaciją įvesti šiek tiek aiškumo iš pirmų lūpų mama yra tikrai labai mylinti ir tolerantiška visiems mūsų ieškojimams, labai ją myliu, džiaugiuosi ir dėkoju Dievui už tai, kad ją tokią turiu, bet kartkartėmis išreiškia savo nuogąstavimus. Laikom save krikščionimis ir kiek įmanoma vadovaujamės viskuo, ką rekomenduoja Šventasis Raštas. Tikiu, jog Dievas yra vienas tik skirtingos religijos, skirtingi žmonės jį suvokia vis kitaip, o tai iš esmės irgi labai normalu, juk Dievas yra visoks, juk jis Dievas! Taigi manau, jog visi garbina tą patį Dievą. Ir jis yra patenkintas betkuriuo iš mūsų. Juk tėvai myli visus vaikus, nepriklausomai, ar vienas iš jų mokosi gerai, ar kitas meilę išreiškia sėdėdamas jiems ant kelių, o trečias gamina savadarbes dovanėles, gal ketvirtas linksmai sau šoka – linksmindamas tėvus, o penktas aktyviai reiškiasi namų ruošoje...Tėvai myli visus! Dievas – mus visus mylintis tėvas. Mama iš esmės irgi sutinka šiuo klausimu, tik prisibijo, ar tokiu požiūriu mes nenusižengiame pirmajam Dievo įsakymui... Bet juk kito Dievo tokiu mąstymu ir „neturi“, tik suvoki jo didybę, jo buvimą visame kame. Gal galėtumėte truputėli prasklaidyti mūsų neaiškumus? Negi yra kažkas blogo esant kitos konfesijos bažnyčioje/ šventykloje, išreiškiant pagarbą tam pačiam Vieninteliam Dievui (tik kitame rūbe) nusilenkti? Juk šuo atpažįsta savo šeimininką ir nuogą, ir pasipuošusį, ir prastais rūbais?
