Dievas apsireiškia žmogui per Jėzų Kristų, o žmogus tiki.
Katekizmas apie tikėjimą:
154 Tikėti įmanoma tik veikiant malonei ir vidinei Šventosios Dvasios pagalbai. Tačiau tiek pat yra tikra, kad tikėjimas yra tikrai žmogiškas veiksmas. Nei žmogaus laisvei, nei protui nėra priešinga pasitikėti Dievu ir pritarti Jo apreikštoms tiesoms. Net ir žmonių tarpusavio santykiuose neprieštarauja mūsų orumui tikėti tuo, ką mums sako kiti asmenys apie save ar savo ketinimus, pasitikėti jų pažadais (pvz., vyrui ir moteriai tuokiantis), kad būtų galima su jais bendrauti. Tad dar labiau dera mūsų orumui „tikėjimu savo protą ir valią visiškai palenkti apreiškiančiam Dievui“18 ir taip su Juo artimai bendrauti.
155 Tikėjimu žmogaus protas ir valia bendradarbiauja su Dievo malone: „Tikėjimas yra dieviškajai tiesai pritariančio proto, kuriam įsako Dievo malonės skatinama valia, aktas.“19
Prasilenktume su tikėjimo tikrovę, jei ieškotume jausminės paguodos ar dvasinio malonumo. Čia plati tema, bet užtektų suprasti, jog protas ir valia, tikėjimo aktui svarbiausi.