Question

Pastaruoju metu vis dažniau pradėjau mąstyti apie tikėjimą. Augau katalikiškoje šeimoje, lankydavau bažnyčia ir laikydavausi visų priedermių. Vėliau, šiek tiek paaugusi pradėjau giedoti savo parapijos chore, maniau, jog tada atradau savo tikrąjį tikėjimą, pamilau jį per giesmę. Tačiau, augti nenustojau, vis daugiau galvoju apie būtį ir buitį, stengiuosi stebėti ir stebėtis. Būdama bažnyčioje jaučiuosi gerai, klausydamasi Dievo žodžio visada stengiuosi girdėti, homilijas ypatingai. Tačiau susidūriau su tokia problema, jog mane erzina "bobulytės", kurios rodos net negirdi mišių eigos, elgiasi tarsi robotai savo asmeniniam burbule, visiškai nepaisydamos, jog tai yra bendruomenė, jog tai yra Dievo namai, kur reikėtu neįsijausti taip, tarsi būtum vienas. Tai mane atgrąso nuo lankymosi bažnyčioje, stengiuosi susikoncentruoti ir negirdėti aplinkinių, bet turbūt tam reikalinga praktika. Net gi mano pačios močiute esą labai tikinti moteris, pykik nepykit, bet mane tas bobulyčiu idant tikėjimas be galo erzina, nesuprantu robotiškojo tikėjimo, kai žmogus meldžiasi dėl to, kad taip parodo kitiems, jog jis yra pamaldus. Nežinau, ar taip turi būti? Ar aš be reikalo nirštu? Gal aš nemoku tikėti? Labai apgailestauju, jei vartojau netinkamus žodžius, ačiū už sugaištą laiką ir atsakymus.

Answer 1

Nėra tobulos bendruomenės ir nereikia:)

Svarbiau įvardinti kas mus erzina: prisitaikėliškumas, abejingumas, valdingumas, vaidmainiškumas ir kt.

Dažnai to paties nepastebime savo gyvenime ar nesame priėmę. Į Šv. Mišias susirenkame juk ne į kitus pažiūrėti, bet pabūti kartu prie Viešpaties, priimti jo visą aprėpianti žvilgsnį.

Kai bus sunku ir visokios mintys kankins klauskite: - Jėzau, kaip Tu sugebi visus priimti ir neatstumti?

Atsakymai neateina iš karto, bet ugdo mus. Juk ne save skelbiame:)