Pagunda dar ne nuodėmė. Jausmai taip pat negali būti moraliai vertinami.
Pagunda tampa nuodėme tada, kai jai pritari.
Jausmai yra nepastovūs ir kinta. Pvz. įsimylėjimo jausmas. Ir vedęs vyras, ir kunigas nėra nuo to apsaugotas. Tačiau svarbu, kas po to - ką tu darai su savo jausmais.
Pvz. pykčio jausmas - tu jį valdai, ar jis tave užvaldo? Ne pats pykčio jausmas yra nuodėmė, ale tai, ką žmogus daro supykęs - keikia, muša ir t.t. Tai nėra rūstumo yda, kuomet žmogus pastoviai yra piktas savo visu elgesiu (o ne tik jausmu).
O dėl minčių švarumo dar pridurčiau - yra svarbu, kuom tu maitini savo mintis. Skirtingos mintys bus, jei žiūrėsi pornografiją, skaitysi bulvarinę spaudą ir, jei skaitysi geras knygas, Šventą Raštą ir t.t.