Kuo daugiau pasitikiu Dievu ir meldžiuosi, tuo daugiau nusivylimų ir nesėkmių, kodėl?
Laba diena, pastaruoju metu nustojau lankyti bažnyčią ir melstis. Labai dėl to apgailestauju, bet negaliu kitaip elgtis. Visada tikėjau Dievu, nuoširdžiai melsdavausi, esu priėmusi visus sakramentus: krikštą, Komuniją, santuokos, sutvirtinimo. Visada tikėjau ir pasitikėjau Dievu. Jei atsitikdavo kokios nesėkmės ar kitos nelaimės visada melsdavausi, skaitydavau šventą raštą ir kitą teologinę literatūrą, bet pastaruoju metu ne tik aš, bet ir mano šeimos nariai pastebėjome, kad mūsų maldos atsisuka prieš mus pačius. Visi darbai, visos pastarųjų metų veiklos, visos intencijos ,kuriomis meldžiausi, aukotos mišios atsisuko prieš mane ir mano artimuosius. Didžiulės pastangos ir daugybė nusivylimų. Begalės nesėkmių turėsiančių įtakos visam mano ir mano artimųjų gyvenimui. O labiausiai neramina tai, kad skaudina išdavystės jausmas. Tūkstantį kartų mintyse galvojau, kodėl? Tiek meldžiausi, tiek prašiau, pasninkavau, aukojau, dariau gerus darbus, tikėjau ir pasitikėjau, ir toks jausmas, kad lyg kas iš tų pastangų būtų pasišaipęs ar skėlęs antausį. Dabar jau bijau ir į bažnyčią eiti ar melstis, ir ne tik todėl, kad jaučiuosi išduota, bet ir baiminuosi dėl to, kas dar gali atsitikti.....
Suprantu, kad remiantis ir labai teisingomis prielaidomis galima padaryti labai klaidingas išvadas. Džiaugiuosi, kad kol kas, neapleidžia blaivus jausmas ir tikėjimas, kad viskas susitvarkys. Ir vis tik labai norėčiau sužinoti kunigo ar kunigų nuomonę, o dar geriau patarimą, kaip galėčiau sau ir kitiems, tokioje situacijoje, padėti? Labai lauksiu Jūsų įžvalgų.
