Paveikslai ir simboliai krikščioniškose bažnyčiose nėra kaip dievybės, bet kaip ženklai, sustiprinantys tikinčiųjų jausmus. Nors kai kurie paveikslai ir šventovės yra ypatingai išskirtinai gerbiami, mylimi ir populiarūs, visada tikima, kad ne paveikslas, o Dievas teikia malones. Šventą paveikslą galima pasigaminti ir pačiam. Dokumentiškai nėra žinomi daugelio šventųjų veidai, dailininkai dažniausia stengiasi per veido bruožus, kompoziciją ir atributus suteikti jiems priskiriamas dorybes ir parodyti istoriją.
Kaip pastebėjote, Šventojo Rašto tekstai Bažnyčios išsaugomi, lieka nepakeisti. Tačiau keičiasi laikai ir aktualijos, gyvenimo visos aplinkybės, todėl Bažnyčia dabartiniam žmogui perteikia Įstatymo dvasią skirtingais nuo tų laikų žodžiais. Pavyzdžiui, dabartiniais laikais netikri dievai dažniausiai nėra sukuriami iš materijos, bet tikram Dievui priskiriamos žmonių sugalvotos savybės.
Netikintys ir nuodėmingi tėvai pirmiausia užtraukia nelaimę vaikams, nesuteikdami jiems tikėjimo ir doro gyvenimo pagrindų, toji nelaimė tęsiasi į ateitį. Taip pat nesimelsdami už vaikus, nesuteikia dangaus pagalbos, kurią jie galėtų gauti. Gali būti, kad tėvai prakeikia vaikus, nutiesia kelią į blogųjų šalį. Dievo nemalonė ir bausmės labai retai ateina specialiu Dievo veikimu, dažniausia tai būna žmonių blogų pasirinkimų pasekmės.