Question

Garbe Jezui Kristui,
tiesiog nezinau nuo ko pradeti kaip sau padeti butu geresniai. Tiesiog pavargau nuo visko, atrodo kad as pati nelaimingiausia is visu. Be puikiai zinau , kad esu ar bent tureciau buti laiminga. Auginu sveika suneli, bet kiekviena minute grauziuosi ir gailiuosi ir saves ir vaikelio , kad nesukuriau pilnos seimos kaip kiti. Skaudu matyti kitas seimas kaip myli savo vaikeli, skaudu kad mano vaikelio zodyne tecio nera , nes jam jis nerupi. Kaip man sutramdyti ta skausma sirdi?  kaip nepykti ant vaikelio tevo? , kai pagaliau nusiimti ta sielvata? kaip nepavydeti kiiems? kaip dziaugtis kitu laime? tiesiog kaip galeciau sau padet susitvarkyt su savo kylanciu blogiu
aciu.

Answer 1

Jūsų klausime jaučiasi savigailos jausmas, labai suprantamas, nes neabejotinai turi tam priežasčių iš materialių ir dvasinių bei emocinių sunkumų, kas sukuria vadinamą bendrą gyvenimo nuovargį. Jūsų išsakytas noras būti geresniai yra tikras ženklas vadinamos "geros valios", kuri, o ne rezultatai, yra svarbiausias dalykas dvasiniame gyvenime. Juk ir iš savo vaikelio didelių rezultatų nereikalaujate, o siekiate geros valios?

Kaip gražiai beatrodytų kitos šeimos, svetimo gyvenimo negyvensi, reikia ieškoti laimės savajame. Pažvelkite į savo širdį ir pamatysite ten Dievo duotą tikėjimą, viltį ir gėrio troškimą. Tasite teisingumo, ištikimybės ir artimo meilės daigus, daugybę visokio kito gėrio. Nepaisant gyvenimo sunkumų, galite visu tuo džiaugtis, ugdyti, apdovanoti vaikelį, išmokyti gražiausio, o taip pat Dievo duotais spindulėliais šviesti kitiems. Matote, kiek veidų aplinkui tamsūs, o jūs galite būti jiems Dievo šviesos spindulėliu, tikriausiai tuo tikslu Dievas ir pasiuntė Jus tarp tų žmonių.

Maldos ir sakramentų malonės stiprinama Jūs tikrai galite eiti šviesiu gėrio keliu, o tie, kurie Jus paliko, gal ir nėra tokie šviesūs, kad vertėtų dėl jų ilgai sielvartauti. Pati būdama šviesi, pritrauksite prie savęs kitus šviesius geros valios žmones. Džiaugsmas kitų laime ir atsakomybės už juos prisiėmimas tikrai teikia didžiausią dvasinę paguodą ir pripildo gyvenimą prasmės pajautimo.