Atsidūriau sunkioje situacijoje. Sužinojau, kad mano 3-4 metų dukrelę tvirkino tėvas (vaikas nesantuokinis, dukra važiuodavo pas tėvą). Ikiteisminis tyrimas nutrauktas, teisiškai vaiko neapgyniau. Gyvenu mažame miestelyje, čia yra tik maža koplyčia. Jau virš metų laiko nesilankau mišiose, nes žmonėms suformuota nuomonė, kad aš noriu pinigų. Ten lankosi ir tėvo mama, kuri tiki tik savo sūnumi, veja mane iš koplyčios kaip tą, kuri apsimeta šventuole. Šiai dienai vis dar vyksta teismai dėl dukters ir tėvo bendravimo. Išgyvenam daug sunkių akimirkų, labai norėtųsi nueiti į mišias, pasisemti stiprybės, paguodos, bet vis negaliu. Jaučiuosi išvyta. Žinau, kad fiziškai galiu ten nueiti - bet... bijau susidūrimo su mama... Galimybės važiuot į kitą miestą - labai menkos... Visas jėgas skyriau finansus advokatams surinkt. Gyvenu siaubingame košmare ir palikta be Dievo pagalbos... Jau ir išpažinties nebeinu, komunijos nebeinu... Jaučiuosi kaip ta, kuriai atimtos galimybės į Sakramentus... Kaip atstovėt man tai, kad Tu, Dieve, tapai man nepasiekiamas?... Dažnai guodžiu save, kad mišios nėra tokios jau svarbios... Kad užteks pasimelst, nes Dievas ir taip žino mūsų bėdas... Kaip man sugrįžti į koplyčią? Kai gali būti net kunigui apie mane prišnekėta... Labai sunku... Neturiu galimybės išvažiuot iš to miestelio... Neturiu galimybės išsivaduot iš to košmaro... Ta našta tokia sunki... Ir net palengvėjimo negaliu gauti... per šv. Mišių auką... nejaugi Dievas mane atstūmė? Ilgiuosi Švenčiausiojo Sakramento... Kaip seniai buvau susitikus su Juo... Ką daryti? Kur semtis stiprybės? Žmonės tokie žiaurūs, tokie naivūs... Man taip sunku...
