Question

Mane visą gyvenimą domina vienintelis klausimas - ar aš esu bloga tikinčioji, jei niekad neinu išpažinties? Nepasitikiu kunigais(atleiskit).. Tačiau meldžiuosi labai dažnai, dažnai mintyse atgailauju dėl savo nuodėmių... ypač, kai prispiria rūpesčiai, bažnyčioje praleidžiu po keletą valandų, ar po gerą pusdienį, tačiau,dažniausiai ne mišių metu... Tiesiog uždegu žvakelę ir meldžiuosi... Taip atrandu ramybę.. Tačiau žmogui išsakyti savo nuodėmes (kurios tikrai yra tik smulkmenėlės, stengiuosi gyventi dorai ir būti kiek galiu geru žmogumi) man yra tabu. Negaliu peržengt per save. Ačiū už atsakymą

Answer 1

Kunigai, kaip ir visi žmonės, net ir tikintieji, klysta ir reguliariai eina išpažinties vieni pas kitus. Jos metu gauna ne vien nuodėmių atleidimą, bet ir sakramentinę malonę, ir dvasinių patarimų, dažnai vadovavimo. Jeigu Jūs, nepasitikėdama kunigais vis dėl to jiems užduodate savo klausimą, kurio esmė yra apie tai, ar esate teisi prieš Dievą, tikriausiai reiškia, kad norite Bažnyčios autoriteto patvirtinimo apie savo pasirinkimo teisingumą.

Bažnyčia yra Kristaus įsteigta bendruomenė, Dievo vaikų šeima, todėl renkasi bendrai sekmadienio šv. Mišių aukai, turi Kristaus paliktą ir Šventosios Dvasios saugomą mokslą, apvalančius ir apsaugančius sakramentus, malonės gyvenimą. Visa tai veda į teisumą ir išganymą, to moko Bažnyčia dievišku autoritetu.

Žmogus, kuris savo nuožiūra pasirenka iš skelbiamo tikėjimo kas jam atrodo geriau, dalinai atsiskiria nuo Bažnyčios, kurios esminis mokymas yra nedalomas. Tokiu atveju jis pats ir papasakos Kristui, koks yra krikščionis. Bažnyčios mokymas apie tai, kad sakramentai yra būtini išganymui lenkia prie nuomonės, kad jų atsisakantis nėra geras krikščionis.