Kaip pagydyti sielą, nustoti griaužti save, neskaudinti artimųjų?

Paklausė Tema: Visi kiti
Sveiki,

Dievas sukūrė kiekvieną žmogų unikalų ir nuostabų.. Tačiau kartais taip nutinka, kad būdamas jaunas, o gal kvailas to nesupranti ir pridarai kvailų dalykų. Kai tai supranti, būna vėlu, viduje jauti tuštumą dėl savo klaidų. Sergu bulimija 5 metus, bet tik dabar tai supratau.. tai baisu, aš tiesiog pati gadinu save iš vidaus tiek fiziškai tiek morališkai. Bandau sveikti, manau, man pavyks. Tačiau viduje aš pykstu ant savęs, tiesiog nesuprantu kodėl taip pasielgiau, manau, turėčiau pasakyti tėvams, bet nenoriu jų skaudint, nes ir taip šeimos istorija nėra pati gražiausia, buvo daug nuopolių, neištikimybės bei kitų problemų. Bet tuo pačiu viską laikyti savyje nėra taip pat lengva..

Norėdamas atsakyti į šį klausimą turi prisijungti arba užsiregistruoti.

Atsakymų: 1

Atsakė

Tikrai Dievas asmeniškai myli ir su pasigėrėjimu žvelgia į kiekvieną nepakartojamą, vienintelį žmogų. Žmogus sugeba suvokti savo vertingumą ir gėrį, taip pat lygina esamybę su tuo, kas galėtų būti. Deja, pasitaiko savimi nepasitenkinimo, išaugančio į kančią, net neapykantos jausmą sau. Stebėdamas savo asmens vertingumą ir išskirtinumą, žmogus gali kentėti dėl kitų nepripažinimo, nepakankamos pagarbos ir bendrystės. Tokiais atvejais kyla paties gyvenimo vertės ir prasmės klausimas.

Būtent to ir reikėtų savęs pasiklausti: kam ir kokia nauda iš mano nepakartojamumo, kūno ir sielos grožio? Žmonėms ir Dievui? Kuo ir kiek reikšmingas kitiems mano valgymas ar nevalgymas? Jei išspręsčiau tą problemą, kas pasaulyje pasikeistų? Su kažkuo susitikau ir išsiskyriau, gal vienintelį kartą gyvenime, palikdamas kažkokį pėdsaką: kokią reikšmę tos valandėlės šviesumui ar tamsai turėjo tai, kaip aš jaučiausi ar ką buvau suvalgęs, ar ne svarbiausia buvo tai, ko prašiau, ką daviau, ko linkėjau?

Esame sukurti pagal gero, teisingo, suprantančio, gailestingo, ištikimo ir mylinčio Dievo paveikslą ir pasiųsti į pasaulį, kad jame skleistume šio paveikslo dievišką šviesą "Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 14-16). Tai yra žmogaus gyvenimo prasmė ir tikslas - ne "pasislėpus po puodu" žavėtis savimi ir savęs gailėtis, o būti šiame pasaulyje Dievo šviesos spindulėliu, šviesti ir šildyti žmogiškumu. Tada tampa ne taip svarbu, ką turi ar patiri, o kyla motyvas kurti ir dalinti gėrį. Klaidas bei nuodėmes atleidžia Dievas ir žmonės, didžiausia klaida - prarasti gyvenimo laiką ir užuot džiuginus kitus, sielotis dėl savęs.

Užduoti Klausimą

Temos

Temos


...