Pyktis priklauso nuodėmėms, kurios padaromos mintimis. Kad mintys taptų nuodėme (ne vien pyktis - bet kokios), neužtenka, kad jos ateitų į galvą, reikia, kad būtų joms sąmoningai pritariama, kad būtų palaikomos. Jeigu sąmoningo pritarimo nėrą, tai nėra ir nuodėmės. Todėl prisiminus skriaudą ar šiaip užėjus pykčiui, pakanka sau viduje pasakyti: "tam asmeniui blogio nelinkiu", "nenoriu pykti", ir nuodėmės tikrai nebus.
Taip pykčio nuodėmė nekyla, yra tik jausmas, noras nusidėti, gal panašus į jausmą ryte nesikelti. Nemalonus toks jausmas, bet jo tiesiog neklausai, ir jokios kaltės nėra, nors ir labai stiprus būtų buvęs.