Question

Pateikiu situaciją. Matau atsiskyrusį, kiek nedrąsų žmogų, kuris gal bijo užkalbinti kokį žmogų, galbūt jam sunku pritapti žmonių grupėje, ypač naujoje. Kaip turėčiau elgtis tokioje situacijoje? Kaip būtų teisinga: bandyti jį užkalbinti, padrąsinti, ar to nereikia daryti, nes ''jis pats kaltas, kad yra vienišas, labiau atsiskyręs, nepasitiki savimi''? Taip man sakė tikintis žmogus, būtent - kad žmogus pats kaltas, jei nepasitiki savimi, bijo užkalbinti kitą žmogų. Ar tai nėra kito teisimas? Kai pasakiau, ką išgyvenu, kai matau tą atsiskyrusį, kad man liūdna, gaila to žmogaus, noriu jam padėti, noriu padėti pajusti jam bendrystės džiaugsmą, žmogus labai nustebo, sakė, kad nereikėtų kreipti dėmesio į jį, gyventi savo gyvenimą, neišgyventi dėl svetimų bėdų, nes anot jo, aš nieko nepakeisiu, negaliu pakeisti ir tik bereikalingai švaistau laiką ir išgyvenu. Nejaugi tai nėra egoistiška? Nejaugi Jėzus mūsų nemoko, kad turėtume padėti kitam, patarnauti jam, padrąsinti, pasakyti gerą žodį...?Jei galite, pakomentuokite. Ačiū.

Answer 1

Įdomi situacija. Vienišas žmogus, kurį užtektų pakalbinti, tačiau jautrios širdies žmogus pirmiausia ieško delegavimo iš tikinčio žmogaus, kuris, pasirodo, neatrodo jautrus. O gal tiesiog paimti ir parodyti vienišam žmogui dėmesio ir jautrumo, nieko neklausinėjant, kartu parodant gražų pavyzdį tikinčiam, bet nejautriam žmogui? O gal tą tikintį žmogų pakviesti bendram geram darbui? O pati Raselė tikinti?