Gal reikėtų skirtis ?
Su vyru gyvenu jau keturiolika gražių metų,turime nuostabų vaiką,nesvetimaujame,tačiau esame nevedę. Sažinė graužia ,kad nesu bažnytinėje santuokoje. Tačiau nėra net prošvaisčių ,kad galbūt susituoksime su bažnyčia. Žinoma bet kada gi galima iŗ įmanoma yra civilinė santuoka,bet juk vistiek,tai ne tas pats. Vistiek reikalaujama bažnytinė santuoka. Juk net negaliu išpažinties keliauti. O mano draugas,galima sakyti jokio tikėjimo,net be jokio krikšto. Jis gerbia mano tikėjimą ,tačiau nelinksta prie to ,kad eiti krikštitis. Tačiau save jis vadina provoslavu,nes jis iš rusijos. Tai ką man daryti ? Skirtis ? Atimti iš vaiko tėvą,kad galėčiau eiti išpažinties ? O Dievu tikėti noriu,nenoriu jo išstumti iš savęs . Ką man daryti ?
Aišku dabar juk "šaukštai po pietų" reikėjo mastyti tada,dar tik susipažinusi su vyru. Ar verta pradėti draugystę,jei negalėsi būti bažnytinėje santuokoje. Pasakytų turbūt bet kas tai ?
Bet tada aš apie tai negalvojau nes nežinojau,nemažai metų ejau į išpažintį,gyvendama su juo,ir kurdama kad ir nedidelę,bet šeimą. Komuniją iš vaikystės man yra praeita,tačiau nežinau kaip,tiesiog ištrinta iš atminties tai,kad nuodėmė gyventi ne santuokoje. Sužinojau ,prisiminiau tik tada,kai pas mane pakliuvo knygelė į rankas,apie išpažintì,ir kaip tinkamai prie jos prieiti. Ir ten buvo parašyta,kad per išpažintį rekia pasakyti ,kad jei gyveni nesantuokoje. Po tada,to įvykio buvo nutraukta kunigo išpažintis. Likau nesupratusi,šoke,ir pilnomis akimis ašarų.
Nuo tada turiu šią graužatį. Kuri niekaip nepraeina.
