Po mirties sielos "keliauja" į amžinybę, kuri Bažnyčios tradicijoje vadinama "dangumi", "skaistykla" ir "pragaru". Apie jų buvimą žinome (tikime) iš Apreiškimo, pamatinių būties dėsnių (pav. "priežastis sukuria padarinį") ir mistinių tikinčiųjų patirčių. Tai nėra šio pasaulio kategorijos, tad mūsų protui suvokiamomis sąvokomis tiksliai paaiškinti neįmanoma. Bažnyčia, remdamasi Apreiškimu, tiki ir skelbia, kad po mirties žmogaus asmenybė lieka gyva amžiams, kad yra atitinkamas atlyginimas galutinai pasirinkusiems gėrį ar blogį, kad yra galimybė skaistyklos kančiomis atlyginti gyvenime padarytas nuodėmes. Yra galutinis Dievo teismas, kai jo malonė bus apreikšta visam pasauliui kartu su kiekvieno žmogaus indėliu į jo kūrybą ar jos naikinimą. Žmogus be kūno nėra pilnas, Bažnyčia tiki Jėzaus ir viso Apreiškimo skelbtą kūnų prisikėlimą, o prisikėlusiųjų kūnai tikriausia bus panašūs į prisikėlusiojo Jėzaus: jis valgė ir gėrė, tačiau su tuo kūnu ateidavo per užrakintas duris, pasirodydavo ir išnykdavo.