GJK ir sveiki,
Man dar tik 20 metu, bet su drauge draugauju jau 5 metus (pora jau nuo 15 metų - gal čia ir yra visa problema cha,cha!), bet ne visai tiek, nes šių penkerių metų bėgyje, 1 metus buvome "išsiskyrę".
Aš žengiau pirmą žingsnį link mūsų išsiskyrimo, nes nuolatos jaučiau kažkokio dvasinio nepilnumo jausmą, lyg aš ją myliu, bet ne pilna širdimi. Išsiskyrimo metu bendravome su kitais žmonėmis, ieškojome naujų partnerių. Aš susiradau su kuo bendrauti, kad užgožčiau mintis apie ją, ji taip pat rado su kuo bendrauti. Mano išgyvenimai dėl išsiskyrmo buvo stiprūs, jausmus mėginau užgožti visokiausiomis veiklomis, bet, aišku, padėdavo tik laikinai. Mintys nenustodavo suktis apie ją, vis jausdavau nenumaldoma norą mylėti ją ir vėl jausti šilumą iš jos pusės(nors pats ją palikau, nes maniau, kad taip bus teisingiausia), todėl parašydavau jai. Stengdavausi blaiviai mąstyti, nepasiduodi norui grįžti, nes tikėjau, kad vėl aplankys tas tuštumo jausmas.
Po kurio laiko ėmiau mąstyti kitaip, kad galbūt problema yra manyje, kad čia mano vidinis nesubrendimas, savęs nepažinimas kelia tokias abejones ir galbūt aš daugiau nerasiu kito žmogaus, su kuriuo sietų bent dalelė to artumo, kuris siejo mus (nors jaučiu, kad artumas gali būti žymiai stipresnis- dvasinis). Pasidaviau šioms mintims bei norams ir grįžau, ji man priėmė ir atleido.
Jau metai nuo to laiko kaip mes vėl kartu, bet aš vėl jaučiu tuštumo ir nesuprastumo jausmą. Atrodo jog mūsų sielos ir protai yra skirtingų "dažnių" ir nėra sutapatinami, bet kartu dažnai jaučiu stiprų jausmą, norą būti kartu, rūpintis ja. Mūsų nuomonės išsiskiria ties meilės, gyvenimo ar net Dievo suvokimu. Panašu, kad drauge gyvena "paviršiuje", ja domina kasdieniai paprasti dalykai. Sunku su ja diskutuoti apie būti, prasmę, o mane domina "gilusis", idėjinis, dvasinis gyvenimas. Esu ambicingas ir nuolat generuojantis ir įgyvendinantis naujas idėjas, žmogus, o ji linkusi prie paprasto, bet pastovaus ir ramaus gyvenimo.
Esu pasiklydęs jausmuose, siela atrodo sutrikusi. Kažkur giliai jaučiu, kad tai nėra tikroji meilė, bet tada tie netikri jausmai yra labai stiprūs.
Su ja kalbėdavau apie savo jausmus, bet ji nesupranta, kodėl aš taip jaučiuosi ir pasako tik, kad mane nuoširdžiai visa širdimi myli. Bet jeigu ji meilę apibudina taip paviršutiniškai, kaip ji gali būti tuo tikra? O gal jai ir nereikia tikrosios meilės, gali pasitenkinti tik iliuzija apie ją? Man tikrai iliuzijos šitos neužtenka, noriu žinoti ir jausti, kad žmogų tikrai myliu.
Idomiausia, kad tą tuštumą jaučiu kažkur toli visuomet,net kai nesame kartu, bet jis buna stipresnis arba silpnesnis, o dažnai pastiprėja, kai esame susitikę(paradoksalu - kuo toliau ji nuo manes, tuo labiau pilnas dvasiškai jaučiuosi, o kai susitike - vis tuštumos jausmas aplanko; prie to paties kartais atsiranda ir toks vidinio disbalanso jausmas, lyg susirezines nuolatos, dėl to, kad ji manes nesupranta pilnai ir nesupranta to, kad nesupranta :)) ). Dabar jis toks stiprus, kad nebežinau ką daryti, nenoriu vėl skaudinti jos ir vienam likti nesinori... Bet ir nenoriu nugyventi gyvenimo su tuo tuštumo jausmu. Nežinau ką daryti, atrodo, lyg myliu, bet ir nemyliu (net pačiam juokinga). Būtų viskas gerai, jei nežvelgčiau į ateitį, kur norių kurti tikrą šeimą, kurioje viskas nuo pat pradžių būtų teisingai.
Dar prisiminiau, kad kai buvau vienas, jaučiau nuolatini norą tobulėti tiek dvasiškai, tiek visais kitais būdais, bet kai susiėjome atgal, norai lyg išbliuško, pradėjau deti labai mažai pastangų į tai...
Vienu žodžiu... Žinau tik tai, kad nieko nežinau, bet noriu sužinoti.
Būsiu labai dėkingas už Jūsų nuomonę ir patarimus.
