Question

Ar galime teigti, kad išpažinties metu vyksta pats atviriausias pokalbis su Dievu, kurį matome kunigo asmenyje, ir kuomet pripažįstame savo nepaklusnumą Dievo atžvilgiu ir prašome mums atleisti? Ar išpažinties metu kunigas kaip Dievo tarpininkas mistiniu būdu gali matyti išpažįstančiojo sielos gelmes, dvasinę būseną? Ar tai „tik“ žodinis atviras, nuoširdus, vienos pusės - penitento nuodėmių išpažinimas, o kitos - kunigo kaip paties Jėzaus jam suteikta galia jas atleisti, pareiga?
Gilinantis į šv. sesers Faustinos dienoraštį norisi tikėti, kad išpažinties metu vyksta „kažkas“, ką sunkiai pajėgia suvokti žmogaus protas. Tai leidžia suprasti ir nuolatinis sesers prašymas suteikti šviesos kunigams sieloms geriau pažinti.
Ar tikrai kunigams suteikiamos tokios galios ir Dievo malonė, kurią taip dažnai matome minint šv. Faustiną savo dienoraštyje. Ar taip būna tik išskirtiniais ir tokiais ypatingais kaip šv. sesers Faustinos atvejais?
Dėkoju už atsakymą

Answer 1

Susitaikinimo sakramento metu tikrai vyksta didingi ir nuostabūs dalykai: teismas, kuriame nusikaltėlis save kaltina, o Dievas jį teisina, sunaikinamos nuodėmės, žmogus vėl tampa tyras, kaip savo Krikšto dieną, prisipildo Pašvenčiamosios malonės.

Deja, akivaizdžiai tą patiria tik mistikai, apdovanotieji žmonės, ir tai ne visada, o gal vieną kartą, kaip apaštalai išvydo Jėzaus garbę Taboro kalne. Savo išpažintyse to nepatiriame: nei kunigas, nei penitentas. Pastarasis kaip mokėdamas išvardija savo nuodėmes, kartais paprašo patarimo ar paaiškinimo, kunigas kiek gebėdamas stengiasi suprasti ir įvertinti, patarti, pamokyti ir, jei galima, Bažnyčios vardu suteikia nuodėmių išrišimą. Nuostabius pasikeitimus ir Dievo malonės grožį tenka priimti tikėjimu, o ne patirtimi.