Ligonių sakramentas dar vadinamas ligonių patepimu, ankstesniais laikais - paskutiniu patepimu, kadangi iš tikrai sunkios ligos retai kas pasveikdavo.
Šis sakramentas atleidžia nuodėmes ir bausmes už jas, suteikia ligoniui "kūno ir dvasios jėgų", t.y. tiesiogiai siekia ligonio išgydymo malonės, ne palydėjimo į amžinybę. Pastaroji prasmė prigijo tikriausiai iš tikinčiųjų praktikos nekviesti kunigo, kol ligonis nepradeda realiai mirti.
Sakramentas teikiamas esant sunkiai arba pavojingai ligai. Galima teikti toje pačioje ligoje daugiau kartų, pav., kasmet ar kas pusę metų, jei liga ne tik ilga, bet ir sunki. Paprastai ta pačia proga ligonis atlieka išpažintį ir priima Švenčiausiąjį sakramentą. Ir atvirkščiai: pakvietus kunigą ligonio Velykinei išpažinčiai ir Komunijai, dažniausia suteikiamas ir Ligonių sakramentas.