Question

KBK 404: ... Tai nuodėmė, kuri per gimdymą bus perduota visai žmonijai, perduodant pirmapradžio šventumo ir teisumo netekusią žmogišką prigimtį. Todėl gimtoji nuodėmė vadinama „nuodėme“ analogine prasme: tai „įgyta“, o ne „padaryta“ nuodėmė, būsena, o ne veiksmas.

KBK 405: Nors „ji būdinga kiekvienam“296, gimtoji nuodėmė jokiam Adomo palikuoniui nėra asmeninė nuodėmė. Tai pirmapradžio šventumo ir teisumo trūkumas, tačiau žmogaus prigimtis nėra visiškai sugedusi: pažeistos tik natūralios jos galios, aptemęs jos išmanymas, ji pati pasmerkta kančiai ir mirties valdžiai, linkusi į nuodėmę (šis polinkis į blogį vadinamas „geismingumu“ – concupiscentia). Krikštas, suteikdamas Kristaus malonės gyvybę, panaikina gimtąją nuodėmę ir vėl sugrąžina žmogų pas Dievą, tačiau jos pasekmės nusilpusiai ir linkusiai į blogį žmogaus prigimčiai išlieka ir įpareigoja jį dvasinei kovai.

KBK 419: „Laikydamiesi Tridento Susirinkimo mokymo, pripažįstame, jog gimtoji nuodėmė yra perduodama kartu su žmogiškąja prigimtimi, 'žmogui gimstant, o ne pakartojant tą nuodėmę', dėl to ji yra 'būdinga kiekvienam'.“

Klausimai:

(1) kaip žmogus gali būti kaltas kito kalte?

(2) Krikštas panaikina "pirmapradžio šventumo ir teisumo trūkumą". Kuriam laikui? Juk nepraeina minutė/valanda/diena/savaitė ir vėl nusidedame "mintimis, žodžiais..."?

(3) "būdinga kiekvienam"? Pirmųjų tėvų asmeninės nuodėmės dėka esu mirtingas. Kur čia mano kaltė ir kokią įtaką jai turi Krikštas?

Answer 1

Atsakymai:

(1) Čia kaip tik ir rašoma, kad žmogus nėra asmeniškai KALTAS dėl tos būsenos. Be to, "Adam" (Adomas) hebrajiškai reiškia - žmogus, žmonija. "Visa žmonija Adome yra kaip 'vienas vieno žmogaus kūnas'' (KBK 404) "gimtoji nuodėmė vadinama „nuodėme“ analogine prasme: tai „įgyta“, o ne „padaryta“ nuodėmė, būsena, o ne veiksmas." (ten pat)

(2) Nekrikštytam žmogui neįmanoma nusidėti, nes jis nėra 'atidetas" Dievop. Turi būt grąžintas Dievui, kad būtų galimybė nuo jo nusidėt. Tačiau visada yra galimybė per Atgailą sugrįžti. Na, gal kitaip dar pamėginsiu išsireikšti. Krikštu gaunam šventumo malonę (apaštalas Paulius, pvz., daug kur krikščionis vadina šventaisiais). Tačiau savo asmeniniais nusidėjimais tą malonę, tą Kristaus atvaizdą, įspaustą mumyse, "gadinam". O kai jo neturi, tai nėra ką ir gadinti (nesupraskit taip, kad lygtai sakyčiau, jog ta malonė duota mums "gadinimui". Tačiau tokia būna realybė). Gimtoji nuodėmė atleidžiama visam laikui. Kadangi ji nėra asmeninė mūsų kaltė, mes jos ir negalim pakartoti. Mes jau darom ne "gimtąsias nuodėmes", o savo asmenines, kuriomis jau tampam asmeniškai kalti. (Kažkoks džiazas čia gavos, tačiau gal įmanoma suprast, ką norėjau pasakyt :))

(3) Jau buvo sakyta, kad asmeninės kaltės nėra. Yra būsena. Gimstam "nudėti" nuo Dievo velniop. Krikštu (t.y. panardinimu) esam panardinami (baptizo - panardinimas) Kristaus mirty ir su juo esam prikeliami naujam gyvenimui, nes Krikštu esam įjungiami į Jo mistinį Kūną - Bažnyčią.

^"21 Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas.²² Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, ²³ tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu." (1 Kor 15,21-23)

"jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas" (1 Kor 15,14)