Laba diena,
Norėčiau Jūsų paklausti patarimo kaip pasielgti mūsų situacijoje. Staigiai mirė mano tėvelis ir jį laidojant mama užsispyrė laidoti be kunigo. Tėvelis, amžiną jam atilsį, nebuvo pavyzdingas katalikas, į bažnyčią nėjo, bet gyveno dorai, buvo geras žmogus, buvo linkęs laikytis tradicijų tokiais atvejais. Per laidotuves nesinorėjo ginčytis su mama, bet taip ir liko jausmas kad tėvelį negerai palaidojom.
Čia truputėlį reikia paaiškint ir tam tikrus nemalonius dalykus, mūsų mama yra gan sunkus žmogus, kuris labai sunkiai pamiršta ir beveik niekada neatleidžia net ir smulkių nuoskaudų. Jai labai sunku pamatyt savo klaidas, deja tai kartais pasireiškia ir tikėjime, bažnyčią ji lanko, bet ne mišių metu, už artimuosius meldžiasi, bet netiki pomirtiniu gyvenimu, žodžiu iš tikėjimo išsirenka tai kas jai patinka, ir atmeta visa kita kas galbūt ir nemalonu (pavyzdžiui pripažint nusidėjus).
Mes manom kad ji taip pasielgė laidotuvių metu iš dalies todėl kad laidojant jos mamą (mūsų močiutę), parapijos kunigo reikėjo kelias minutes palaukti, ar jis kažką ne taip pasakė mūsų mamos nuomone, be to mama yra linkusi daryti savaip vien dėl to kad įrodytų savo pranašumą prieš anytą ir šešurą (mirusius prieš 20 metų, bet smulkias nuoskaudas ji nešiojasi iki šiol), kurie buvo religingi.
Dėl to aš ir norėjau paklaust kaip mums dabar pasielgt? Ar galima kažkaip po laidotuvių pašventint kapą (jame su kunigo palaiminimu jau buvo palaidoti tėvelio tėvai ir mamos mama) ir ar būtų taip elgtis teisinga, jei mamos valia visai kita, o su ja susitarti šiuo klausimu ko gero nepavyks. Ar iš pagarbos mamai mes tiesiog geriau turėtume pasimelsti už tėtį ir palikt tą kapą taip kaip yra?
