Question

Garbė Jėzui Kristui!

Gal ne visai tiksliai parafrazuosiu, visgi išdrįsiu pabandyti, pataisykite mane jei mintis kažkaip keičia prasmę: sunki nuodėmė nutraukia bendrystę su Dievu, nebetenkame Šventosios Dvasios. Teko girdėti, kad sunkios nuodėmės "stovyje" esančiojo maldos greičiausiai yra bergždžios (sutinku, kad sunkiai nusidėjus (tarkime prieš skaistybės dorybę, deja tai žaloja mane šiuo metu) sunku net į Kryžių pažvelgti, o darant kryžiaus ženklą jautiesi tikras išdavikas, net rankos nekyla...) - negalime nieko užtarti, melsti malonių.
O kaip yra su atgailos maldomis? Esi nusidėjęs sunkiai, išpažinties dar nebuvęs, tačiau labai gailiesi dėl to ir iki išpažinties (tarkime savaitę ar porą, nes nepavyksta priimti Susitaikinimo Sakramento anksčiau) meldiesi prašydamas Dievo atleidimo, atsiprašydamas už nuodėmes (pvz.: Švč. Mergelės Marijos Rožinis kalbamas atgailos intensija). Ar ta malda pasiekia Dievą, gal lengvabūdiškai paklausiu - ar ji turi prasmę kaip malda, ar yra priimama?
P. S. Čia jokiu būdu nepretenduoju į mintį, jog dėl to man bus atleistos nuodėmės ir apie išpažintį ketinu pamiršti.

Answer 1

Sunkią nuodėmę atleidžia tobulas už ją gailestis (dėl to, kad atstūmei mylintį ir mylimą Dievą, o ne iš bausmės baimės), sujungtas su pasiryžimu esant pirmai galimybei atlikti sakramentinę išpažintį. Esant tokiai nuostatai galima ir šv. Komuniją priimti (kai kuriuose kraštuose nėra klausoma išpažinčių, arba gali trukdyti kalbos barjeras). Jei atsiradus progai išpažintis neatliekama, sunki nuodėmė "sugrįžta", nes tarsi atšaukiamas pasiryžimas susitaikyti.