Einant išpažinties reikia nuodėmes gailėtis ir klaidas ištaisyti. Nežinau kaip pasielgti šioje situacijoje.Mano mama pirko tėčiui invalidumą jau ne vieną kartą. Pirmiausiai mažesnę grupę , paskui didesnę. Tikslumo dėlei reikėtų paminėti, kad tėtis turėjo sveikatos problemų ir galbūt mažesnę grupę invalidumo, o gal ir didesnė būtų gavęs. Kai kurie tyrimai buvo gal šiek tiek išpūsti ir jis melavo, kad negeria. Tačiau jei būtų nuėjęs pas psichikos daktarę, galbūt užtektų gauti sąžiningam invalidumam. Jis yra persirgęs viena liga iš tos srities ir manau, sprendžiant iš elgiasio, rastų ir daugiau. Bet tėtis nėjo, bijojo, kad pripažins neveiksniu.Gailiuosi, kad pritariau mamai"na ką daryti" ar jis proto ivalidas (negražu buvo taip visvien vadinti)" ir pan. Skatinau greičiau susitvarkyti iki komisijos, bet kartu klausinėjau ar jis tikrai turi tų problemų su stuburu(turėjo problemų). Jau graužė sąžinė.Vėliau prisimenu, kad sakiau, kad negražu taip daryti. Manau, pati, jei turėčiau galimybę paskutiniu metu(o tikiuosi ir pačioje pradžioje) nebūčiau pirkusi invalidumo. Manau, galėjau labiau įkalbinėti tai nedaryti. Bet kaip tai man atitaisyti?manau galėčiau paskatinti lankytis anonominių alchokolikų klubą(taip taisytų nuodėmę už tai, kad melavo komisijai, kad negeria). Paskui norėčiau, kad su kunigu ir psichologu pabendrautų. Iš naujo pereitų komisiją dėl invlidumo jos neperkant. Ir jei būtų panašus procentas, tai galėtų negrąžinti iš anksčiau gautus pinigus, nes jam kaip ir būtų priklausė. Jei nedidelis proc skirtumo, galbūt galėtų paukoti labdarai. o jei skirsis, tai grąžintų skirtumą. Nors labai abejoju, kad pavyks taip pasielgti....Jei žinai, kad kitas daro nuodėmė ir nesutrukdai, tai kaip ir bendrininkas esi kažkiek.Nors pati dabar tam nepritariu. Nenoriu, kad būtų perkama. bet teisėsaugai igi nenoriu paskūsti. Mano mama gera yra, stengiasi. Nors pati pagal požymius jau pati turėtų gauti ir invalidumą, jau yra pensininkė, bet ji vis dar dirba.Vena vertus tai daryti turėtų tėvai, kita vertus ir aš prisiėjusi, nors ir netiesiogiai kalbomis ir taip pat galėjau daug įkalbinėti to nedaryti. Gailiuosi ir noriu ištaisyti. Vagystes savo darytas, vaikystėje aš atisydavau atiduoma , atkilygindama arba prisipažindama. Dabar irgi stengiusi taip daryti. pvz. už paskolintą nuolatinį aš viešajam transporte nusipirksiu bilietuką, nors turiu nuolatinį.
Jau rašiau kaip norėčiau ištaisyti dėl invalidumo, bet nėra garantijos, kad taip pavyks. .
Gal jūs turėtut kažkokių kometarų šia tema, kad galėčiau atlikti išpažintį.
