Question

Jei gerai pamenu, šv. Pranciškus kalba apie sielą, kaip apie Dievo kibirkštį žmoguje. Būdama dievo kibirkštimi, siela negali būti mirtinga. Siela negali sunykti, žmogui mirus, mano supratimu, ji išeina iš kūno, ir tuomet kūnas miršta. Siela išeina, praturtėjusi dvasine patirtimi, kurią įgijo žemėje, gyvendama kūne.
NT daugelyje vietų kalbama apie sielą, kaip apie nemirtingą. Tačiau Paulius sielai priskiria tik juslingumą, sielinį žmogų tapatindamas su jusliniu žmogumi. Gaunasi painiava...

Answer 1

Užduodate klausimą, reikalaujantį sisteminio teologijos ir filosofijos, taip pat minimalaus literatūros pažinimo, tačiau suprantamai atrodytų taip: šv. Pranciškaus palyginimas sielos su Dievo kibirkštimi yra metafora, literatūrinė priemonė ir kaip moksliniu argumentu ja remtis nereikia, tuo labiau, kad šv. Pranciškus šalinosi mokslo. Šventasis Raštas, Bažnyčios mokymas ir apaštalas Paulius skelbia, kad siela yra nemirtinga, žemės gyvenime sukauptus dorovinius ir dvasinius nuopelnus nusineša į amžinybę, Dievo įvertinimui ir atlyginimui.