Vyras buvo susizadejes su kita moterimi, kuri paskui ji paliko ir istekejo uz kito vyro. Dabar ji labai kencia. Laukiasi vaikelio nuo esamo vyro ir nori skirtis. Ji labai kencia viduje, serga depresija, giallicci pasibaigusiu santykiu su mano vyru. Nori su mano vyru bendrauti kad jis jai padetu moraliskai.
As nejauciu jokio pavydo, tikiu savo vyru, mes susitikuome baznycioje visai nesenai.
Buvome kazkada susitike atsitiktinai gatveje su sia moterimi. Maciau kad jai nelengva matyti mus kartu..
Labai daznai meldziuosi uz ja, ir prasau kad dievas suteiktu jai ramybes ir jos gyvenimas butu pilnas dziaugsmo, kad ji butu laiminga..
Is pradziu vyras buvo priemes sprendima nebendrauti su ja. Ir visai nesenai atnaujino rysi. Kai suzinojau ta minute verkiau, paskui kaltinau save uz sia emocija.. Taip buvo geda... Kaltinau kad kencianciai moteriai reikia dvasines pagalbos, o as ta minute turejau tokia negrazia negera emocija.. Juk mes esame siame pasaulyje kad padetume kitiems zmonems..
Kaip turetume bendrauti su sia moterimi ? Ar mano vyras turetu kalbetis, isklausyti, palaikyti?
Koks yra baznycios poziuris i tokia situacija?
Mane liudina tai, kad as noreciau kartu su vyru jai padeti, kad bendrautume ir kartu susitiktume su ja. Kad ji priimtu mus kaip krikscioniska seima.
As uz tai kad padeti kenciantiems zmonems.. As jos nepazistu gerai, ir nezinau ka ji galvoja. Mano vyras yra labai geros sirdies ir padetu visiems pasaulio zmonems. Kai aplinkui tiek daug ir negraziu dalyku..norisi apsaugoti savo seima, ir tuo paciu padeti kitiems zmonems.. Pykstu ant saves del viduje kylanciu priestaravimu kurie pradejo kilti kai mano seima, mano labai artima drauge pasake, kad turiu saugoti savo seima ir kad daug moteru negraziai elgiasi ir nuvilioja vyrus, kad nera gerai kad jis bendrauja su ja.
O as tuo tarpu palaikau savo vyra, myliu uz tai kad jis turi tokia gera sirdi ir padeda kitiems.. Ar elgiuosi teisingai..?
