Po ilgų kančių ir verkimų naktimis, maldų į Viešpatį, kad padėtų sutikti sau skirtą, sutikau vyrą, kuris mane pamilo. Tai buvo stebuklas, nes iki tol nei vienas vyras nenorėjo su manimi draugauti, būdavau jiems kaip žaisliukas. Jis yra patikimas, atrodo,neturi polinkio į priklausomybes ar paleistuvystę, bet yra ... netikintis. Man labai didelė dilema dėl mūsų ateities. Galvoju ir taip, ir taip, meldžiuosi - niekaip nėrandu atsakymo... Prieš bažnyčią nusistatęs kategoriškai, bando mane "atvesti į protą". Kad einu į bažnyčią, sakau, nedraudžia, bet jam tai labai nepatinka. Dėl manęs sutiko nueiti į Mišias, bet jos labai jį pykdė... Vieni kunigai pataria, kad skirkis, jei neatsivers, nes busi labai nelaiminga, gyvensi nuolatinej kovoj (o tos skyrybos, bukim realista, yrai rinkimasis tarp tokio vyro ir vienatvės. Esu realistė, matau, koks dabartinis gyvenimas, koks žmonių požiūris - mano amžiuje laisvų vyrų apskritai nėra, arba jie išsiskyrę po bažnytinės sn tuokos ir nenorintys vėl įsipareigoti... O vienatvė man tiesiog nepakeliama), kiti, kad tiesiog melskis už jį, Dievas paruošęs jam planą... Bet man atrodo, kad jis "beviltiškas" atsivertimo prasme :) meldžiu į Dievą, kad atleistų jam, kad parodytų tikėjimo šviesą, nes kaip jis gali norėti tikėti, jei net neįsivaizduoja, kas tai yra, bet jokių prošvaisčių nematau kalbant apie jo atsivertimą... Neįsivaizduoju, ką daryti - rinktis gyvenimą kartu, eiti į santuoką ar būti likusį gyvenimą vienatvėje... Galų galė, kaip auklėti vaikus? O gal rizikuoti? Kartais pagalvoju, jei ką išsiskirsiu ir pašvęsiu save Dievui, bet bent turėčiau vaikelį. Gal galėtumėt kažką patarti? Kiek meldžiuosi Dievui, tiek tyla...
