Question

Kaip suprantu, žmogus po skaistyklos iš naujo gimsta Danguje. Ar yra aiškiai apibrėžta jo būtis tame sudvasintame asmenyje? Pats terminas "asmuo", skaičiau, susideda iš kūno ir sielos. Tai sielą galima suvokti kaip dvasinę, kokia ji ir dabar yra, bet paties kūno, kaip dvasinio, tai sunkiai... Ar galima sieti mūsų sudvasintą kūną ir sielą su pačia Eucharistija? Nes tas panašumas tada ir suveda į tai, kad Jėzaus kūnas yra gyvybės šaltinis, nepūvantis.
Nežinau ar logiški tokie mano svarstymai ir neužgaunantys Dieviško asmens autoriteto...
Ir dar iškilo klausimas tuo pačiu. "Tikėjimo tiesos trumpai" skaičiau, kad Jėzaus kūnas negedo jam numirus ir nužengus į pragarus iki prisikėlimo. Tad ar galima teigti jog Jėzus Kristus gimė tiek dvasine siela, tiek ir kūnu, kurie vieninteliai ir tegalėjo, matyt, sudaryti Dievišką asmenį? Marija, turbūt, irgi gimė sudvasintu kūnu, kad pagimdytų Jėzų. Bet čia ir kyla ta dilema kaip atskirti dvasinį asmenį nuo Dieviško asmens... Jei mes galim, Dievo malone, būti panašūs į jį (dvasiniai asmenys), tai vienintelis skirtumas būtų santykiuose, kas teikia ir kas priima malonę tarp mūsų egzistavimo? Nes mes iš savęs nieko negalime, tik iš Dievo tapti dvasiniais asmenimis. Man kažkaip per daug žmogų išaukštinančiai čia skamba, nežinau ar teisinga linkme mąstau...

Answer 1

Labai komlikuotas Jūsų klausimas...

Trumpai. Pas Bažnyčios Tėvus yra toks terminas: admirabile commercium - stebuklingas apsikeitimas: Dievas tapo Žmogumu, kad žmogus būtų sudievintas (arba, kaip Dievas).

Juk Dievas ir sukūrė žmogų pagal savo "paveikslą ir panašumą" (Pr 1,26). Tik nuodėmė tą paveikslą subjaurojo...

Gimtoji nuodėmė atsirado todėl, kad Žmogus panoro būt kaip Dievas be Dievo, pats, ne pagal Dievo mintį, o pagal save.