Vienas įžeistu pasijutęs žmogus pasiskundė kunigui. Kunigas išpažinties metu "įžeidėjui" nepasisakius apie tariamą įžeidimą (nes šis nuoširdžiai nesijaučia nieko tiesiogiai įžeidęs) pasiteiravo, ar šis atsiprašė tariamai įžeisto žmogaus. Gavęs neigiamą atsakymą nusprendė neduoti išrišimo, kol šis neatsiprašys įžeistojo.
Klausimas: ar gali kunigas, ne išpažinties metu apie asmenį išgirdęs vienpusišką nuomonę ir jos objektyviai neįvertinęs, imtis savarankiškai Dievo vardu vykdyti "teisingumą", kaip poveikio priemonę pasitelkdamas teisę nesuteikti išrišimo? Kokie turėtų būti tolimesni žingsniai žmogaus, tokioje situacijoje negavusio išrišimo?