1) Tai nėra nuodėmė.
2) Svarbu, kad stengiatės, kovojat, tvardotės. Kovą galite pralaimėti jau kitą dieną ar net po valandos. Bet kur kas svarbiau, kad savyje turite ryžtą taisytis ir to siekiate. Jei pažadėtumėte taisytis, bet nedėtumėte jokių pastangų ir vėl nusidėtumėte, tuomet tai tikrai pažado sulauzymas.
3) Taip ir lieka neaišku, ar jus plepi ar ne. Paprastai plepus žmogus kalba, kad kalbėtų, kalba apie kitus, mažai apie save, Paklauskite savo draugų, artimųjų, ar jiems atrodo, kad Jūs esate plepi. Gal visai esate nuoširdi pašnekovė. Gali būti kad, neva, daug maloniau plepėti su kažkuo, o apleidžiate kokias nors savo pareigas ir darbus. Taigi stebėkite save ir savo kalbą.
4) Nesate rusti, bet Jumyse pasireiškiančios savybės veda į tai. Su tuo taip pat reikia kovoti. Prieš norint kažką piktai pasakyti ar pamokyti, geriau pasakykite sau:"Palauk, nesinervink, pasakyk ramiai, nepakeltu tonu". Pyktis beje nėra nuodėmė ir kartais galime būti supykdyti labai teisėtai. Bet turime mokėti ir valdyti pyktį. Nesistengti į pyktį atsakyti pykčiu.
5) Ankščiau ar vėliau mūsų nuslėpti blogi darbai išeina į dienos šviesą. Tai nėra gerai, jog padariusi kažką blogo nuslepiate. Taip elgiammės, neva, dėl "šventos ramybės", kaip sakoma liaudyje. Bet sutikite, ramybė tikrai nėra šventa. Kuo labiau mokėsime pripažinti, kad esame netobuli, atsiprašyti, kad kažką pridirbome, tai gali būti, kad visai nesulauksime kažkokių baisių kaltinimų ir nusivylimų. Pripažinimas, kad esame silpni kaip tik rodo mūsų vidinį tvirtumą ir norą keistis.
Tikiusoi atsakymai aiškūs. Ačiū už kantrybę skaitant. :)
