Šv. Elzbietos Vengrės maldos yra aprobuotos ta prasme, kad Bažnyčia liudija jose nesant nieko priešingo tikėjimui ir dorai ir leista jas kalbėti kaip privačias maldas, bet ne Bažnyčios vardu ir jos liturgijoje. Panašiai ir su pažadais: privačiai galima jais kliautis ir daugybė žmonių tomis praktikomis yra gavę didelių malonių, tačiau tuos pažadus galima priimti privačiu tikėjimu, o ne Bažnyčios autoritetu.