Bažnyčios socialinį mokymą negalima sutapatinti su jokio politine ideologija.
L. Tolstojaus teoriją nesu susipažinęs. Katalikas politikas neturėtų prieštarauti savo sąžinės balsui, bei moraliniam Bažnyčios mokymui.
Gal padės ši nuoroda
http://www.lcn.lt/b_dokumentai/enciklikos/deus-caritas-est.html#_teisingumas
a) Teisinga visuomenės ir valstybės tvarka yra pagrindinė politikos užduotis. Valstybė, kuri nėra valdoma teisingumo, tėra didelė plėšikų gauja, kaip kartą yra pasakęs Augustinas: „Remota itaque iustitia quid sunt regna nisi magna latrocinia?“ (18). Krikščionybei esmingai būdinga to, kas ciesoriaus ir kas Dievo (plg. Mt 22, 21), perskyra, tai yra valstybės ir Bažnyčios perskyra, arba, pasak Vatikano II Susirinkimo, žemiškųjų dalykų autonomija (19). Valstybė neturi nurodinėti religijai, bet privalo laiduoti jos laisvę ir taiką tarp įvairių religijų sekėjų; Bažnyčia kaip socialinis krikščioniškojo tikėjimo liudijimas savo ruožtu yra savarankiška bei, remdamasi tikėjimu, gyvena savo bendruomenine forma, kurią valstybei privalu gerbti. Abi sritys yra skirtingos, bet visada tarp savęs susijusios.
Teisingumas yra visos politikos tikslas ir todėl vidinis matas. Politika yra daugiau negu paprastas techninis viešųjų taisyklių apibrėžimo menas; jos versmė ir tikslas – teisingumas, o šis yra etinio pobūdžio. Tad valstybė niekada negali išvengti klausimo: kaip čia ir dabar įgyvendinti teisingumą? Tačiau šis klausimas suponuoja kitą, esmingesnį: kas yra teisingumas? Pastarasis klausimas susijęs su praktiniu protu; bet kad protas galėtų tinkamai veikti, jis nuolatos apvalytinas, nes jo etinis aklumas, atsirandantis viršų paėmus interesui bei galiai, yra niekada iki galo nepašalinama grėsmė.
Čia politika ir tikėjimas susiliečia. Tikėjimas savo prigimtimi yra susitikimas su gyvuoju Dievu – susitikimas, atveriantis mums už proto srities naujus horizontus. Tačiau kartu jis yra ir patį protą apvalanti jėga. Laikydamasis Dievo perspektyvos, jis išlaisvina protą iš apakimo ir todėl padeda jam geriau būti pačiu savimi. Tikėjimas leidžia protui geriau atlikti savo užduotį ir geriau įžiūrėti tai, kas jam pačiam būdinga. Štai katalikų socialinio mokymo paskirtis – ja nesiekiama palenkti valstybės Bažnyčios galiai; netrokštama netikintiems primesti tikėjimo įžvalgų bei elgsenų. Norima tiesiog prisidėti prie proto apvalymo bei padėti, kad tai, kas teisinga, čia ir dabar būtų pažinta ir vėliau įgyvendinta.
Bažnyčios socialiniame mokyme argumentuojama remiantis protu ir prigimtine teise, tai yra tuo, kas būdinga kiekvieno žmogaus prigimčiai. Taip pat suvokiama, kad Bažnyčios užduotis nėra suteikti šiam mokymui galios politinėje plotmėje; juo siekiama padėti politikoje ugdyti sąžines, geriau įžiūrėti tikruosius teisingumo reikalavimus ir didinti pasirengimą pagal juos elgtis, net jei tai prieštarautų asmeninei naudai. Tai reiškia, kad teisingos socialinės ir valstybinės santvarkos, kurioje kiekvienam atitektų tai, kas priklauso, statydinimas yra esminė užduotis, kurios vis iš naujo turi imtis kiekviena karta. Kadangi ši užduotis politinė, ji nėra tiesioginis Bažnyčios reikalas. Bet kadangi tai kartu yra pirmutinė žmogaus užduotis, Bažnyčiai tenka pareiga apvalant protą bei mokant etikos savitai prisidėti, kad teisingumo reikalavimai taptų suprantami ir politiškai įgyvendinami.
Bažnyčia negali ir neturi griebtis politinės kovos kuo teisingesnei visuomenei sukurti. Bažnyčia negali ir neturi pakeisti valstybės. Tačiau ji taip pat negali ir neturi atsisakyti pastangų teisingumo labui. Ji turi to siekti racionaliu argumentavimu ir žadindama dvasines jėgas, be kurių teisingumas, visada reikalaujantis ir atsižadėjimo, negali nei paimti viršaus, nei klestėti. Teisinga visuomenė negali būti Bažnyčios darbas, tai turi būti politikos pareiga. Bet Bažnyčiai labai rūpi skatinti teisingumą atveriant protą bei valią gėrio reikalavimams.
