Laba diena,
Planuojame vestuves ir nesame tikri dėl santuokos bažnyčioje. Būsimas vyras yra stačiatikis, vaikystėje buvo apkrikštytas, tačiau niekada netikėjo, aš esu katalikė, šiuo metu nuo bažnyčios atitolusi, tačiau, manau, kad liko keli tikėjimo ženklai - duonelė, kurią nešiojuos, kad nieko bloga nenutiktų, noras pasimelsti svarbiomis akimirkomis ir tikėti, kad šis gyvenimas nėra vienintelis. Kasdienių maldų nepraktikuojame, bažnyčią aplankau per didžiąsias šventes. Sužadėtinis sako, kad sutiktų susituokti bažnyčioje, jei aš to norėčiau, tiesa, jis yra skeptiškai nusiteikęs dėl kursų lankymo, bet, jei norėčiau, irgi sutiktų. Kaip manote, ar mūsų atveju būtų šventvagiška susituokti katalikų bažnyčioje? Skaičiau, kad kursų paskirtis yra atgaivinti tikėjimą, priminti santuokines vertybes, ar juos gali lankyti tie, kurių tikėjimas yra prigesęs ir ar prieš juos lankant jau būtina būti nusprendus, kad santuoka tikrai bus sudaryta bažnyčioje? Jei nuspręstume tuoktis bažnyčioje, ar kursus lankyti turėtų ir būsimas vyras ar tik aš?
Pagal bažnyčią mes ir taip darome nuodėmę gyvendami kartu, taigi, kaip manote, kas būtų tinkamiausia iš dvasinio gyvenimo pusės - 1) gyventi civilinėje santuokoje esant pakrikštytiems 2) sudaryti bažnytinę santuoką esant tikriems, kad visiškai visų bažnyčios reikalavimų (ėjimo į bažnyčią sekmadieniais, kasdieninės maldos) nebus laikomasi 3) gyventi civilinėje santuokoje visiškai atsisakius katalikų/stačiatikių tikėjimo (kaip nors panaikinus krikštą, kad gyvenimas kartu/civilinė santuoka nebebūtų nuodėmė, nes religijai, kuri tai smerkia, nebepriklausom)?
