Question

Laba diena. Jau keturis metus kovoju su savo emocijomis ir niekaip negaliu nurimti. Tai nusiraminu, tai vėl viskas sukyla... Po antro vaikelio gimimo mano vyras susirado kitą moterį, bet ilgai nieko nesakė ir gyvenom kartu. Jaučiau, kad kita yra, bet ir ji leido žinot man apie save. Rašinėjo žinutes, laiškus, kuriuose visad buvau žeminama (vadino mane bloga mama, bloga meiluže ir t.t.). Vis gi nusprendžiau nebekęsti tokios įtampos ir paprašiau, kad vyras išsikeltų ir gyventų sau. Dėliotųsi viską taip, kaip jam atrodo, o tada vis gi nusprendėm ir skirtis. Kaip ir aprimau po to. Bet emocijas sužadina jo žinutės apie tai, kad jis dar turi vilties grįžti. Aš pati ir noriu, ir nebenoriu kad jis grįžtu. Jau kaip ir atslūgo tas noras būt kartu, bet kitą kartą suspaudžia širdį pagalvojus, kad jis su kita. Kaip nurimti ir apie jį nebegalvoti? Kaip išlikti ramiai ir išmokt ignoruot jį, kaip jis ignoruoja? Kodėl jis teikia vilčių ir nesupranta, kad skaudina ir vėl kelia prisiminimus? Kaip nurimt ir atrast ramybę?

Comments

Suprantu, Jums dabar sunku. Jeigu nori būti laiminga - būk. Apsispręskite, ar vis dar myli savo vyrą, ar norite viską pradėti iš pradžių. Pagrindinis disbalansas esate Jūs pati. Nerandate reikiamo sprendimo, klaidžiojate tarp vilties ir prisiminimų, taip pat tarp pykčio. Turite veikti. Jei mylite, darykite viską, kad tai parodytumėte, suteikite vyrui antrą šansą. Tačiau jei norite tęsti gyvenimą pradėdama iš naujo, turite paleisti vyrą. Tai sunku. Geriausias patarimas raskite alternatyvą. Užsiimkite veikla kuri jums patinka, daugiau bendraukite, svarbu ne ignoruoti, o tvirtai žinoti savo apsisprendimą. Tik tada rasite harmoniją ir Dievišką palaimą. Nedvejokite, Jūs žinote teisingą kelią.

---

Ačiū Jums, Tadai, už nuoširdų paaiškinimą. Jau keliatą metų laukiu ramybės ir harmonijos savyje. Neieškau jos aplinkoje, nes būdama darbe, su vaikais ar bendraudama su kuo bendrauju, viskas lyg ramu. Tik savyje nėra harmonijos. Jaučiuos ne tokia, kokios norėjo ypač mano buvęs vyras. Harmoniją visad įsivaizdavau kaip Dievą... bet pasakysiu atvirai, nežinau kas yra Dievas... mano viena gera draugė irgi sako, kad man reikia kreipti mintis į Dievą... tada, sako, ir harmonija ir ramybė ateis... aš nežinau, kur ta ramybė ir Dievas... net melstis nemoku...

---

Jūrate, užtai jūs esat tokia, kokios jūsų norėjo Dievas! Įsivaizduojat, ką tai reiškia? Esat išsipildęs Dievo noras - Jis jus sukūrė būtent tokią, kokios norėjo, kokią įsivaizdavo.

Ieškokit ne harmonijos, o Dievo. Jei Jo ieškot (o jūs jau ieškot), Jis tikrai leisis surandamas.

O kalbant apie maldą, tai mano patarimas paprastas: atsisėskit tyloje ir pasipasakokit Dievui, kaip jaučiatės, ką išgyvenate. Jam viskas apie jus įdomu. Ir net jei viską ir taip žino, Jam gera bus tai išgirsti iš jūsų. Galit prašyti, guostis, dėkoti ir t.t., tik svarbu nepamiršti ir tiesiog pabūti tyloje, pabandyti išgirsti (širdimi), ką Jis sako.

---

Nuoširdžiai ačiū už paprastą ir suprantamą paaiškinimą. Dažnai sėsdavau rašyt maldas. Gal ne tiek maldas, kiek mintis apie tai, ką galvoju gražaus apie nusiraminimą, kaip nusiraminčiau, kaip išsikalbėčiau. Gal tai ir gali būti malda. Tik gaunasi eiliuoti posmai... ačiū, kad parašot

---

Jei tomis mintimis kreipiatės į Dievą - būtent į Jį, o ne į kažką, - tada tai malda, o jei tik į save pačią, tada ne.

---

Aš gamtos žmogus. Ir mano darbas susijęs su gamta. Tos mintys, kurias rašau yra pamąstymai apie reiškinius gamtoje. Gal būt vieni rašo dienoraščius, o man pavyksta dažniausiai ketureiliai apie gamtą...
...kai trūksta lietaus ir dangui maža ašarų...
...kai saulė užtemus ir žemė trokšta spalvų...
...kai upės neliečia nė kranto ir paukščiai negaudo žuvų...
...kai širdžiai durys užvertos, tai lango atplėšt negaliu...

Answer 1

Geriausia būtų skirti sprendimus nuo jausmų. Gerai apsvarsčius, įvertinus, kiek vyro pažadais galima pasitikėti, kaip paveiktų vaikų gerovę, reikėtų pasirinkti, norite su juo vėl gyventi, ar ne. Kaip apsispręsite, taip savo veiksmais ir siekite, o aplinkos, kitų žmonių įtikinėjimus ar iš pačios savęs kylančius jausmus reikėtų priimti kaip pagalbas arba kliūtis pasirinktam tikslui.