Question

Laba diena. Jau keturis metus kovoju su savo emocijomis ir niekaip negaliu nurimti. Tai nusiraminu, tai vėl viskas sukyla... Po antro vaikelio gimimo mano vyras susirado kitą moterį, bet ilgai nieko nesakė ir gyvenom kartu. Jaučiau, kad kita yra, bet ir ji leido žinot man apie save. Rašinėjo žinutes, laiškus, kuriuose visad buvau žeminama (vadino mane bloga mama, bloga meiluže ir t.t.). Vis gi nusprendžiau nebekęsti tokios įtampos ir paprašiau, kad vyras išsikeltų ir gyventų sau. Dėliotųsi viską taip, kaip jam atrodo, o tada vis gi nusprendėm ir skirtis. Kaip ir aprimau po to. Bet emocijas sužadina jo žinutės apie tai, kad jis dar turi vilties grįžti. Aš pati ir noriu, ir nebenoriu kad jis grįžtu. Jau kaip ir atslūgo tas noras būt kartu, bet kitą kartą suspaudžia širdį pagalvojus, kad jis su kita. Kaip nurimti ir apie jį nebegalvoti? Kaip išlikti ramiai ir išmokt ignoruot jį, kaip jis ignoruoja? Kodėl jis teikia vilčių ir nesupranta, kad skaudina ir vėl kelia prisiminimus? Kaip nurimt ir atrast ramybę?

Answer 1

Geriausia būtų skirti sprendimus nuo jausmų. Gerai apsvarsčius, įvertinus, kiek vyro pažadais galima pasitikėti, kaip paveiktų vaikų gerovę, reikėtų pasirinkti, norite su juo vėl gyventi, ar ne. Kaip apsispręsite, taip savo veiksmais ir siekite, o aplinkos, kitų žmonių įtikinėjimus ar iš pačios savęs kylančius jausmus reikėtų priimti kaip pagalbas arba kliūtis pasirinktam tikslui.

Comments

Dėkoju Jums už atsakymą. Mano apsisprendimas jau buvo padarytas ir vyras sutiko su skyrybomis, nes negyvenom kartu. Vaikai tai priėmė normaliai ir tik ateitis parodys, kokį nusivylimą jie dėl to patyrė. Kol kas vaikai supranta, kad gyvena su mama, o tėtis kartais pasiima pas save... Jausmai visada kovoja. Bet ar tai normalu? Kiti žmonės sugeba neparodyti savų jausmų... gal nemokėjau Jums suformuluoti klausimo... iš tikro apgalvojus, manau, norėjau paklausti kaip nurimti ir paleisti tuos jausmus, kaip atrasti tą kitą jėgą, kuri daug aukščiau už žmogiškas viltis... kaip atrasti Dievą būnant ir be vyro...