Drauge kamuoja šita problema, ji yra nelaiminga dėl savo tėvelio mirties, o jūsų aprašyti simptomai: vengimas daryti gera, nejautrumas žmonėms, neklusnumas, kančios pergalė prieš žmogiškumą labai jaučiasi iš jos pusės tiesiogiai man, kaip žmogui kuris susitaiko su tuo, vis tikėdamasis, kad tai pasikeis viena diena, skausmą ir blogą elgesį kitame žmoguje dėl jo netekčių pakeis viltis ir ramybe. Bet bijau, kad esu tik ramstis reikalingas suteikti laikinąją šilumą. Aplanko retais atvėjais tam tikras įsitikinimas, kad ji atsivers ir sutiks Dievą, nes man taip nutiko pačiam asmeniškai prieš kelis metus, kai gyvenimą būdamas nelaimingas sutikau Kristų ir pilnai įtikėjau evangelija, o nuo to laiko gyvenime laimei užtikrinti nebereikia jokių ramsčių, bet tik sekti Dievu ir gyventi jo malonėje be nuodemių. Artimieji, draugai galvoja, kad tai yra tuščių vilčių dėjimas, savęs apgaudinėjimas. Pati draugė mato manyje visa gėrį, meilę kuri viską tveria, bet jaučiasi esąs blogas žmogus ir nedrįsta susivokti ir man pasakyti, ar nori turėti šeimą su manimi, ar tiesiog naudojasi tuo, kad nebūtu labai nelaiminga. Apie santuoką kalbames, sako, jog to nori, bet bijo, jog esu jaunas, kad pati dėl savo nesugebėjimo būti gera negali man atsakyti tuo pačiu taip greitai. Vieni žmonės sako, kad jei taip vyksta dabar, taip tęsis visą gyvenima ir niekas nepasikeis. Gal galėtumėte patarti, kaip elgtis draugui, kuris myli savo draugę, o draugė ta matydama nedrįsta jo palikti, pati nesuvokdama savyje kaip elgtis.
