Teko girdėti iš kunigo vienuolio tokį Abraomo sūnaus aukos aiškinimą - Abraomas , pagal to meto papročius turėjo paaukoti savo sūnų, tačiau jis išdrįso to nevykdyti ir tai yra jo žygdarbis.
Nors aš Abraomo auką suprantu visai kitaip - Abraomas aukodamas sūnų išliko ištikimas Dievui, Abraomo klusnumo dėka žydai tapo išrinktaja tauta.
Aš susiduriu šuo Šv. Rašto aiškinimu, kada liepiama gilintis į to laikmečio žmonių mentalitetą, žiūrėti kodėl jie taip elgėsi. Mano, nuomone, tokiu būdu Šv. Raštas tampa ne Dievo žodžiu, o žmonių kūriniu.
Klausimas būtų toks ar kunigas teisingai aiškina Šv. Raštą.