Adomo ir Ievos atveju galima taikyti posakį, kad vertingas ne indas, o brangenybė, kurią jis talpina. Šventas dalykas pašventina patį "indą". Adomu ir Ieva vadinami pirmieji žmonės, siejant juos su Dievo malone, nuodėme, atgaila ir dieviškojo pažado gavimu. Pagal tai Bažnyčia juos pripažįsta šventaisiais, nors iš viso nėra ir tikriausiai negali būti jokių istoriškai įrodytų faktų net apie jų egzistavimą (todėl nėra ir jų darbų pavyzdžių). Šventasis Raštas kalba apie žmogaus situacijos dinamiką Dievo akivaizdoje, o tuos žmones pavadino Adomo ir Ievos vardais. Galima melstis į šiuos šventuosius, juos pasirinkti savo globėjais, kad jų užtartimu Dievas teiktų apsaugą ir globotų. Ne vien jų, bet ir daugybės kitų šventųjų nei pavardžių, nei asmens kodų nežinome.