Question

Kas yra dykumu tevai,as jau supratau.Ju mintis irgi daug maz suprantu.Bet as klausiu Jusu nuomones.Ka jus manote apie atsiskyrima.As jau senai svajoju iseiti is sio,naujuju technologiju,pagundu ir tustybiu pasaulio.Tik dabar neturiu teises.Reikia vaikus uzauginti.Po 5 metu,manau, busiu laisvas nuo  isipareigojimu.Man bus 50.dar turesiu laiko atgailavimams ir grizimui i doros kelia.I dykuma neisiu,bet Ispanijos kalnai,kuo puikiausiai tiks.Dar ten yra ramiu vieteliu,kur zmones nevaiksto.Toli grazu man lygintis su  dykumu tevais,bet kazka panasaus zadu padaryti. Vis galvodavau,kad kataliku pasaulyje tai ne priimtina.Bet yra sakoma,kad kiekvienas turi praeiti savo dykuma.
    Labai megstu A.Schopenhaueri.Kuris aukstina vienatve.Bet jis yra ateistas.F.Nizche -netgi antikristas.Todel skaitydamas atmesdavau kas netinka doram katalikui.
   Prasau Jusu trumpai atsakyti.Ar vienatve,nenorejimas bendrauti su zmonemis,kurie gyvena ne toki gyvenima,kaip moko Biblija ir atsiskyrimas nuo visuomenes nera nuodeme?Biblija moko buti bendruomeneje.Man,kazkodel,visokios grupes ir bendruomenes asocijuojasi su silpnais zmonemis.Kur grupe,ten prasideda intrigos,nesutarimai.
   Kiek esu skaites,visais laikais istorines asmenybes labiau  megdavo vienatve,negu surmuli.Kad ir  aba Amojus,dykumu tevas,eidamas dykuma,savo mokiniui liepdavo atsilikti kelis zingsnius.O paklaustas,ka galvoja,senolis atsakydavo ir  pasitraukdavo sakydamas:''Bijau,kad po prasmingu zodziu prasides nereiksmingas pokalbis,todel nenoriu,kad eitum salia''
      Ar tai nuodeme,norejimas buti vienam?Va toks butu mano trumpas klausimelis.
         Dekoju uz atsakyma.

Answer 1

Kiek pažįstu atsiskyrėlių praktiką ir istoriją, toks reiškinys, ypač Bažnyčios pradžioje, turėjo prasmę ir įnešė dvasinį indėlį. Tačiau IV amžiuje plačiau kilęs atsiskyrėlių gyvenimas jau VI amžiuje transformavosi į dvasinio tobulumo siekiančias bendruomenes (neskaitant atskirų atvejų).

Nors atsiskyrėlių tarpe pasitaikydavo garsesnių atgailotojų, o žmonės kreipdavosi į juos dvasinio vadovavimo klausimais, Bažnyčia niekada aiškiai jų nepalaikydavo, kadangi pats atsiskyrimas nuo bendruomenės byloja apie kažkokias problemas. Vienas iš svarbiausių žmogiškojo asmens gyvenimo pasiekimų - socialinė branda, atsivėrimas kitiems, todėl atsiskyrimas nuo žmonių visada rodo į tokios (dvasinės) brandos trūkumą.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad iš viso reikėtų atsisakyti dvasinės patirties vienatvėje, o taip pat labai svarbu, kad aš pagal kelias parašytas eilutes negaliu kažkam uždrausti ar nurodyti gyvenimo kelią. Galiu tik pasidalinti savo nuomone. Reikėtų Jums susirasti dvasinį vadovą, reguliariai, atvirai ir giliai su juo pasitarti. Net Lietuvos sąlygomis nesunkiai įmanoma bent kelioms dienoms pasitraukti į kontempliatyvų vienuolyną maldai, tylai ir apmąstymams.