Aš nebesuprantu (gal niekada ir nebuvau supratusi) kaip pasireiškia tas šėtono puolimas? Nekalbu apie apsėdimus, kai žmogus negali užeiti į bažnyčią ar matyti šventų daiktų. Bet kartais man atrodo, kad žmogus blogą nuotaiką laiko "puolimu". O gal bloga nuotaika irgi ir yra "puolimas"? Kai manyje pasireiškia kažkokie neaiškūs pykčio jausmai, pasimetimas, nepasitikėjimas Dievu, galiausiai kažkoks nerimas, nenuolankumas, arba netikėtinai mintyse suskamba bjaurūs žodžiai žmogui, kuris mane tą akimirką ar prieš kurį laiką privertė blogai pasijausti. Kai erzina kiti žmonės arba tiesiog negaliu susikaupti mišiose, nes mane kas nors suerzina ir visą laiką apie tai galvoji. Kai save pagaunu tokioj būsenoj, prašau Viešpaties pasigailėjimo. Arba tiesiog jaučiuosi bloga, nors gal ir nedarai tiek blogio, kiek įsivaizduoju. Tai ar čia yra šėtono puolimas? Nes tuomet, kaip atskirti šėtono puolimo sukeltus blogus jausmus ir pan. nuo tiesiog blogos nuotaikos ar kokių hormonų audrų sukeliamų nuotaikos svyravimų? Ar šėtono puolimas paliečia labiau maldą, kad nebenori, sunku melstis ir pan.? Nors sunkumas meldžiantis juk nebūtinai blogai. Arba esu girdėjusi apie dvasių skyrimą, kad ,pavyzdžiui, "aš negaliu" mintys yra iš piktojo. Bet negi viską taip ir galima pateisinti, kad "mane puola, todėl nepasitikiu savimi, aš negaliu"? Tam reikia gal psichologo pagalbos. Ar piktasis ir veikia per sužeidimus, todėl pasinaudodamas mūsų silpnybėmis, traumomis ir lengvai įbruka tas mintis "aš negaliu"?
