Question

Ar nuodėmė, jei aš pateisinu žmones, kurie nusižudė tikrai žinodami, kad jiems nustatyta nepagydoma [ar sunkiai gydoma] ir sunkią negalią sukelianti liga, ir būdama tokioje situacijoje norėčiau ir bandyčiau užbaigti savo gyvenimą? Jei tai nuodėmė, ar reikia ją sakyti per išpažintį? Būdama minėtoje situacijoje norėčiau išbandyti vieną, manau, veiksmingą savižudybės būdą ir manau, kad nė vienas nusižudęs žmogus ir tikrųjų nenorėjo nusižudyti, norėjo tik pabandyti tai padaryti ir tikėjosi, kad gal nepavyks. Ar privalau tai sakyti per išpažintį ir jei taip, kaip tai padaryti, kad mažiau gaišinčiau aplinkinius?

Answer 1

Galima pasitarti su kunigu per išpažintį ar kitaip, nes savižudybės pateisinimas tikrai yra nuodėmė. Dievas iš meilės Jus "išsirinko prieš pasaulio sukūrimą" (plg. Ef 1,4), myli nuo amžių ir jam esate labai reikalinga. Nutraukdamas savo gyvybę, žmogus tarsi daužo Dievo svajonę, kad per jį bus skleidžiama gyvenimo šviesa jo mylimiems žmonėms - ir taip tos šviesos nelabai daug skleidžiame, todėl šią brangią dovaną reikia iš tiesų mylėti, saugoti ir pagal paskirtį panaudoti.