Question

Garbė Jėzui Kristui,

kiek esu turėjusi vaikinų, draugystės pradžioje jaučiausi gerai, bet laikui bėgant kažko imdavo trūkti, pasimatydavo skirtingas požiūris į gyvenimą ir skirtingi siekiai, tikslai. Dažniausiai tai ir būdavo išsiskyrimo priežastimi. Kartais jausdavausi priklausoma, lyg turėdama pareigą antrajai pusei ir norėdavosi iš to ištrūkti. Ateina laikas, kada vėl noriu turėti antrą pusę, bet kai ją turiu, po kažkiek laiko norisi kažko kito, kažko daugiau ir ateina mintys, kad aš gyvenime noriu kažko daugiau negu kad žmogus nori įprastai: sukurti šeimą ir turėti daug vaikų. Galbūt aš dar nesu tam subrendusi ir mano požiūris pasikeis. Bet ne vieną kartą esu galvojusi apie vienuolystę, būtent dėl to, jog turėdama vaikiną, jaučiuosi lyg priklausoma, o neturėdama jaučiuosi laisva ir atrodo, jog tada labiau galiu artėti prie Dievo. Žinau, jog pašaukimas gali būti arba šeimai, arba kunigystei, vienuolystei. Taigi jeigu man ne kartą buvo atėjusios mintys apie vienuolystę ir jausmas buvo toks, jog šeimos kūrimas ne man, galbūt mano pašaukimas vienuolystei? Kaip teisingai tai suprasti? Galbūt pašaukimą turiu šeimai, tik to dar nesuprantu..?
Ar tai gali būti tai, jog mano pašaukimas yra vienuolystei ir Dievas mane kviečia jį mylėti ne per kitą žmogų, bet tuo pačiu ir tiesiogiai jam tarnaujant?

Answer 1

Kam bepaskirtumėte savo gyvenimą, jo negalėtumėte pasilikti vien sau, tektų kitam atiduoti su visomis laisvėmis ir nepriklausomybėmis. Todėl reikėtų pirmiausiai subręsti iki pasiryžimo save paaukoti kitam, o jau paskui rinktis: šeimai, ar Bažnyčiai. Abu keliai yra tarnavimas Dievui, jei nesirenki tarnauti vien sau.